Miela Evelina, kaip Jūs esate susijusi su Liuteronų bažnyčia ir jos diakonija?
Mano tarnystė Liuteronų bažnyčioje prasidėjo prieš 12 metų, iškart po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Vilniuje). Darbą pradėjau Jurbarko evangelikų liuteronų diakonijoje „Jurbarko sandora“ kaip projektų vadovė, o kartu – vargonuodama Jurbarko, Skirsnemunės, Smalininkų, Vilkyškių parapijose, vadovaudama vaikų ir jaunimo chorui. Vėliau mano funkcijos diakonijoje ir bažnyčioje išsiplėtė.
Ką Jūs konkrečiai darote, dirbate diakonijoje?
Tai – darbas VšĮ „Liuteronų diakonija“, Garliavos diakonijos centre; nuo šių metų pavasario Vilkyškių parapija atvėrė duris vaikų dienos centro veiklai; diakonijos „Jurbarko sandora“ centrai – tai mano darbo teritorija ir mastas.
Galiu sau leisti pajuokauti, jog atlieku daug funkcijų diakonijoje, kurių nėra pareiginiuose aprašuose. Čia nėra nei apibrėžtų darbo valandų, nei darbo dienų. Aktyviai dalyvauju tiek diakonijos, tiek parapijų gyvenime. Pradžioje diakonijoje „Jurbarko sandora“ dirbau tiesioginį darbą su vaikais ir tėvais. Šiuo metu mano funkcijos – užtikrinti paslaugų organizavimą, koordinavimą, administravimą. Diakonija „Jurbarko sandora“ šiuo metu turi įkūrusi vaikų dienos centrus Skirsnemunėje, Smalininkuose, moterų krizių centrą Jurbarke.
Stengiuosi dirbti, padėti diakonijoje bei bažnyčioje, kuo tik galiu. Tenka dirbti ir tiesioginį darbą krizių centre su moterimis bei vaikais dienos centre, ir tas artimas prisilietimas prie realių gyvenimų, skaudžių istorijų nori nenori tampa ir tavo gyvenimo dalimi.
Išties šioje tarnystėje reikia daug vidinės stiprybės, vidinių resursų, tikėjimo. Esame Bažnyčios dalis, ir tai yra svarbu. Moterų krizių centro klientės susituokia, pakrikštija vaikus mūsų parapijose, tad džiugina, kad esame ne tik įstaiga, kurioje šeima gauna paslaugas pagal katalogą. Esame viena bendruomenė, kuri siekia, jog kiekviena mama, šeima išgirstų ir atrastų savo vidinį buvimą, savo gyvenime atrastų tikėjimą, krikščioniškas vertybes.
Sudėtingi išgyvenimai, paliečiantys asmeniškai, kartais nepaleidžia dar kurį laiką. Galbūt to minčių lengvumo į kasdienybę padeda įnešti mano meniška prigimtis ir muzikinis išsilavinimas. Tai leidžia man improvizuoti ir kurti – kaip patiriu, ne vien meną, bet ir darbo strategijas, pagalbos metodus bei modelius, naujus projektus. Meniška prigimtis, matyt, man leidžia drąsiai svajoti ir ryžtingai imtis kartais sunkiai įgyvendinamų sumanymų.
Vienas jų – socialinio verslo idėja. Ji gimė įgyvendinant tarptautinį projektą „SEMPRE Accelerators for Service co-creatian“. Suburta komanda inicijavo įmonės steigimą, kuri prisidėtų prie Jurbarko rajono mamų bendruomenės kūrimo bendrai veiklai. Norėjosi „gyvo“ projekto, ir kaip tik tuo metu Jurbarko vietos veiklos grupė „Nemunas“ paskelbė konkursą pagal priemonę „Bendradarbiavimo rėmimas vykdant regiono produktų rinkodarą ir kuriant maisto grandinę nuo lauko iki stalo“. Ilgai nesvarstę pateikėme paraišką asociacijos „Martyno žąsys“ socialinio verslo kūrimui. Džiaugiamės, jog projektas gavo finansavimą ir sėkmingai pradėjo vykdyti veiklą. Projekto dėka buvo įsigytas mikro automobilis su įrengta virtuve maisto gamybai. Kad tai nėra tik verslu užsiimanti asociacija, liudija jos pavadinimas, savyje talpinantis gražią legendą apie Šventąjį Martyną.
… Pasakojama, jog IV a. gyvenęs romėnų karys vieną šaltą žiemos dieną su prie miesto vartų sutiktu elgeta pasidalijo savo apsiaustu. Tą pačią naktį susapnavo Kristų, apsigobusį apsiausto puse. sakantį: „Visa gera, ką padarai mano broliams ir seserims, padarai gera ir man“. Pabudęs Martynas suprato, jog tolimesnį savo gyvenimą nori paskirti vargšų globai, tarnaudamas kaip krikščionis vienuolis. Martynas garsėjo savo gailestingumo darbais, dosnumu ir geraširdiškumu, tad žmonės norėjo, jog jis būtų įšventintas į vyskupus. Bet jis pats to netroško, tad pasislėpė… žąsų aptvare. Tačiau žąsų klegesys išdavė geradarį. O šis pasakęs, jog nuo šiol kiekvienais metais šią dieną, lapkričio 11-ąją, suvalgys po žąsį. 🙂
Tad ir mūsų socialinis verslas akcentuotas į gerus darbus, mums svarbus ne pelnas, o socialinis-diakoninis požiūris.
Įsigydamas maisto vagonėlio gaminamą produkciją, kiekvienas pirkėjas prisideda prie kilnios idėjos – nemokamo senjorų maitinimo. Projekto metu du kartus per savaitę senjorus maitiname nemokamai. Taip pat kuriamas bendradarbiavimo tinklas su vietos ūkininkais. Šioje srityje žengiame pirmuosius žingsnius, skaičiuojame pirmuosius veiklos metus. Ir ,žinoma, džiaugiamės, jog galime bendradarbiauti su liuteronų bažnyčios parapijomis, į kurių šventes ir renginius mielai atvykstame su karštu maistu.
Ką darėte, kai prasidėjo karas? Mūsų diakonijos veikla, strategija, pastatų įrengimas kažkiek tarsi pranoko laikmetį, buvo pasiruošta karui, net galbūt sąmoningai to neplanavus, o būtent iš krikščioniškos pasaulėjautos? Juk iškart ėmėtės priimti žmones, globojamus Lietuvoje?
Karo pabėgėlių šeimoms atvykus į Jurbarką nuo pat pirmos dienos buvo organizuojama humanitarinė parama.
Žinoma, tokioms situacijoms neįmanoma pasiruošti, bet krikščioniškas tikėjimas yra tas ramstis, kuris leidžia nepasimesti ir tvirtais žingsniais eiti pirmyn. Diakonijos darbuotojai šiame laikotarpyje dar labiau susitelkė ir į situaciją reagavo operatyviai. Darbo buvo tikrai daug: kambarių paruošimas, maisto davinių, pavėžėjimo, pašalpų, psichologinės pagalbos organizavimas, sielovadinis konsultavimas, dokumentų registracija ir kt.
Diakonijos darbuotojams tai drauge buvo ir nauja patirtis – pagalba kitos kultūros ir pasaulėžiūros žmonėms, bendrystės su jais pauoselėjimas.
Mūsų Šeimos gerovės centre Smalininkuose buvo apgyvendinta 20 žmonių, Garliavoje taip pat. Sukurta infrastruktūra buvo tai, ko tuo metu reikėjo nuo karo pabėgusiems žmonėms. Pažeidžiamiausioms šeimoms buvo teikiamos psichologo konsultacijos, visiems padėjome kiekvieną dieną, užtikrindami ne tik būtiniausius jų poreikius, bet ir pasirūpindami edukacija, švietimu bei laisvalaikiu. Vaikai turėjo galimybę lankyti mūsų vaikų dienos centrą, dalyvauti vasaros stovyklose. Organizuoti kalbos kursai, renginiai, pastoracinė pagalba. Kaip anksčiau minėjau, Diakonijos centre gyveno patys pažeidžiamiausi: mamos su neįgaliais vaikais, senjorai. Tad dėmesys ir pagalba buvo dvigubai didesnė. O ir patiems ukrainiečiams, gyvenantiems viename būryje, teko išmokti būti kartu.
Diakonijos pagalba nesibaigė –humanitarinę paramą teikiame ligi šiol, nes žmonės toliau turi gyventi pilnavertį gyvenimą.
Papasakokite, prašau, apie Velykas ir kitas šventes šiais metais. Ar yra koks ekumeninis, bendrakrikščioniškas aspektas, į kurį atkreipėte dėmesį? Gal pačią kažkuo praturtino atvykę žmonės?
Ekumeninis bendradarbiavimas vyksta nuolatos. Labai dažnai dalyvaujame renginiuose, ne tik socialiniuose projektuose. Per Jurbarko miesto dienų šventę vyko ekumeninės pamaldos mūsų Kristijono Donelaičio bažnyčioje. Už miestą, žmones ir taiką drauge meldėsi mūsų parapijos kunigas Mindaugas Kairys ir Paulių kapucinų vienuolyno vienuolis Mykolas.
Su žmonėmis iš Ukrainos kartu šventėme ne tik gimtadienius, bet ir didžiąsias bažnytines šventes. Bendrose Velykų šventės pamaldose su Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos kunigu Ričardu Dokšu ir mūsų parapijos kunigu Mindaugu Kairiu, meldėme taikos. Rasti paguodos žodžių sunku, tačiau tam reikalingas Dievo žodis, Prisikėlimo istorija ir žinia. Malda bei giesmė, suteikianti vidinės ramybės ir vilties. Žmonės bijo vienatvės, juos baugina ekonominė ir karinė situacija, jiems reikalingas Dievo žodis ir padrąsinimas.
Galime pasidžiaugti, jog viena pas mus gyvenusi ukrainietė dirbo „Martyno žąsys“ maisto vagonėlyje. Moteriai tai buvo ne tik darbas, bet galimybė –prasminga veikla, pakeičianti aplinką, mintis.
Šiuo metu dauguma šeimų yra išvykusios į Ukrainą, kita dalis apsisprendė savarankiškai kurti gyvenimą Jurbarko rajone. Diakonija iki šiol organizuoja humanitarinę paramą viso Jurbarko rajono karo pabėgėlių šeimoms.
Per daugiau nei pusę metų užsimezgė artimas mūsų ryšys su daugeliu šeimų. Tą ryšį palaikome ir su iki šiolei likusiais Lietuvoje, ir su išvykusiais atgal į tėvynę.
Ar turite šviesią patirtį iš šio laiko nuo vasario 24-tosios, kuria norėtumėte pasidalinti?
Atmintyje išlieka prisiminimai. Kiekvienas žmogus paliko dalelę savęs mūsų širdyse. Asmeniškai mane sujaudino, koks gi yra tėvynės, savo krašto ilgesys. Kad, nepaisydamos pavojaus, mamos su neįgaliais vaikais ryžtasi grįžti į gimtuosius namus.
Liko ryškus priminimas, koks svarbus yra tikėjimo žodis, kokia svarbi mums krikščioniška vienybė.
Esu dėkinga ir džiaugiuosi, jog kartu su visu diakonijos kolektyvu turime mėgiamą veiką, kartu mokomės, džiaugiamės, dalinamės rūpesčiais, džiaugsmais ir augame kartu. Kasmet vis daugiau siekiame ir vis daugiau nuveikiame.
