Ankstyvaisiais N. Chruščiovo administracijos metais Lietuvos Komunistų partija pastebėjo, kad jos antireliginė programa nedavė greitų rezultatų, nes pastaroji nepajėgė praplėsti takoskyros tarp Lietuvos žmonių ir Bažnyčios. Vienu pagrindinių traukos objektų siejusių žmones su religija Partijos atstovai įvardijo religines apeigas.
1957 m. rugpjūčio 12 d. LKP CK biuras priėmė slaptą nutarimą „Apie mokslinės-ateistinės propagandos padėtį respublikoje ir jos pagerinimo priemones“, kuriame be kitų antireliginių priemonių buvo nuspręsta išgyvendinti religines apeigas, sukuriant joms alternatyvius sekuliarius ritualus, turėjusius pakeisti bažnytines krikšto, santuokos ir laidotuvių apeigas.
1960 m. vasario 1 d. Lietuvos CK KP priėmė papildomą nutarimą „Apie priemones dėl bažnyčios įtakos silpninimo ir prieš dvasininkijos pažeidinėjimus tarybinių įstatymų apie kultus“. Jame Centro komitetas teigė, kad bažnyčios įtaka masėms buvo vis dar didelė, nes 1957 – 1959 m. bažnyčios krikšto, santuokos, laidotuvių apeigų skaičius beveik nesumažėjo. Komitetas kritikavo partines, tarybines, komjaunimo ir profsąjungų organizacijas, kurios šiuos svarbius žmogaus gyvenimo įvykius paliko bažnyčios įtakoje ir ragino kuo greičiau įdiegti alternatyvius sekuliarius ritualus ir ceremonijas.
1961 m. prie Garliavos esančiame „Aušros“ kolūkyje buvo įvestos Krikštui alternatyvios apeigos. Jos buvo pavadintos „vardynomis“, liudijančiomis, jog vardo suteikimo ceremonija buvo ritualo kulminacija. Jose tėvai bei „kūmai“, vėliau vadinti „vardatėviais“, buvo raginami dėti visas pastangas, kad kūdikis taptų pilnaverčiu komunistinės visuomenės nariu. Kartu buvo sudarytos sekuliarios santuokos apeigos, kurias siekta padaryti iškilmingesnėmis įtraukiant į jas liaudies tradicijas. Centrinė ceremonija jose buvo iškilmingos jaunųjų priesaikos. Sekuliarios laidotuvių apeigos nepasižymėjo ypatingomis ceremonijomis, tačiau jas siekta padaryti svaresnėmis komunistinių organizacijų sekretorių, kolūkių pirmininkų dalyvavimu bei gedulo melodijas grojusių pučiamųjų instrumentų ansamblių pagalba. Komunistinė pasaulėžiūra atmetė gyvenimą po mirties, todėl sekuliariose laidotuvėse buvo pabrėžiamas pėdsakas, kurį velionis paliko savo darbu prisidėdamas prie tobulesnės visuomenės kūrimo. Šios sekuliarios apeigos ne visur pasižymėjo homogeniškumu ir pirmą dešimtmetį buvo nuolatos tobulinamos.
Religijų reikalų įgaliotinio ataskaitos Religijų reikalų tarybai Maskvoje liudijo, kad šios apeigos ne visuomet praeidavo darniai ir iškilmingai. Kai kuriuose rajonų civilinės metrikacijos biuruose nusistovėjo papročiai po vardynų salėje vaišintis šampanu ir stipresniais alkoholiniais gėrimais. Pasitaikydavo net siūlymų išgerti ceremonijoje dalyvavusiems biuro darbuotojams ir partijos deputatams, o jų atsisakymas buvo laikomas kūdikio tėvų bei vardatėvių negerbimu. Santuokos ceremonijos buvo griežčiau prižiūrimos, tačiau po jaunųjų pasirašymo ceremonijos jas kontroliuoti būdavo sunkiau. Sekuliarių laidotuvių metu retai dalyvaudavo pučiamųjų instrumentų ansambliai, partijos bei miesto vykdomųjų komitetų atstovai ar kolūkių pirmininkai. Laidotuvės praeidavo tyliai, be moralinės vietos komunistų pagalbos. Įgaliotinis Justas Rugienis atvirai rašė Maskvai, kad tokiais atvejais „religininkai džiaugdavosi, sakydami, ‘pažvelkite kas laukia visų tų, kurie nenulenks savo galvų prieš kryžių“.
Tarp sekuliarių ritualų Lietuvos komunistinėje visuomenėje populiaresnės tapo tik santuokos apeigos. Šiam tikslui Partija pastatė ištaigingus civilinės registracijos skyrius, kuriuos visuomenė populiariai vadino “santuokos rūmais”. Vardynos taip pat tapo įprastu socialistinės visuomenės reiškiniu, tačiau jos neturėjo tokio pasisekimo, nes po jų tėvai dažnai slapta krikštijo kūdikius bažnyčioje. Nepopuliariomis išliko sekuliarios laidotuvių apeigos. Nepaisant finansinės kolūkių ar miestų vykdomųjų komitetų paramos, jos netapo visuotiniu reiškiniu, nes jas tyliai smerkė krikščioniškas tradicijas išlaikiusi to meto visuomenė.
Sekuliarių apeigų dėka dalis Lietuvos žmonių iš tiesų atitolo nuo Bažnyčios, tačiau nepaisant visų Komunistų partijos pastangų lietuvių tauta sovietmetyje savo krikščioniškos tapatybės neprarado.
– – –
Straipsnyis parengtas pagal kun. Dariaus Petkūno publikaciją: „The introduction of Secular Rites of Passage in Lithuania – Communist Alternatives to Christian Rites”.
Titulinė nuotrauka: Sekuliarusis „krikštas“ – Vardynos.
www.bernardinai.lt
