“Apsaugok mus nuo bado ir nuo karo,
Nuo nelauktos mirties irgi nuo maro,
Te negandos žalos mums nepadaro!”
(Krikščioniškos giesmės 169,4)
Mieli broliai ir seserys Jėzuje Kristuje,
Vykstant karui Ukrainoje, tikintiesiems kyla svarbus klausimas: Kaip mąstyti, elgtis ir melstis krikščioniui?
Tikiuosi, kad šia man ir Jums skaudžia tema pasidalintos mintys padės rasti atsakymus bent į kai kuriuos klausimus.
Laikysena, kurios moko Liuteris
Liuteronų bažnyčia neturi atskiro mokymo apie karą, bet mūsų išpažinimo raštuose apie karą yra kalbama keliose vietose. Dr. Martyno Liuterio ir vėlesnių teologų ‚teisingo karo‘ teorija remiasi Šv. Augustinu ir Tomu Akviniečiu, tad yra panaši į kitų Vakarų bažnyčių mokymą.
Liuteronų bažnyčia remiasi mokymu apie dvi karalystes (valdžias, kalavijus). Yra dvasinė Karalystė, kylanti iš Šventosios Dvasios, vadovaujama Dievo Žodžio, ir žemiškoji (laikinoji) karalystė, vadovaujama pasaulietinės valdžios. Lietuviškai plačiau apie tai galima paskaityti M. Liuterio traktate „Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti” (čia: https://liuteronai.lt/2013-18/liuteronai/Apie-pasaulietine-valdzia-kiek-privaloma-jai-paklusti.htm).
Liuteronų teologai siekė atsakyti įvairių luomų ir pašaukimų krikščionims, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, nepakenkiant sąžinei. Ypač sudėtinga sritis – karas. Kaip elgtis krikščioniui – princui, kareiviui, miestiečiui ir kitiems? Ir, nors karas yra išimtinai pasaulietinės valdžios, o ne Bažnyčios, reikalas, krikščionys tuo pačiu metu priklauso abiem karalystėms – ir dvasiškajai, ir žemiškajai. Tad turi paklusti abiem valdžioms, nors iš pirmo žvilgsnio jų principai skiriasi. Juk Kristus moko atsukti kitą skruostą, atleisti priešams ir melstis už persekiotojus, o pasaulietinei valdžiai būdingas kalavijas, aktyvi kova ir jėgos naudojimas.
Ir, nors visiškos taikos idėjos krikščionybėje buvo gyvos nuo jos pradžios (kai kada net kalviai negalėdavo tapti krikščionimis, nes kaldavo ginklus), krikščioniškas mokymas ir taikos siekimas neturi nieko bendra su XX a. pradžioje imtu vartoti moderniu pacifizmo terminu. Nuodėminga žmogiška prigimtis niekur nedingsta, tad visada bus ir karai bei kariai, nepaisant mūsų svajonių apie taiką ir ramybę. Tai – tikrovė, kuri mūsų šaliai vėl tapo labai artima. Apie karus pasakojama beveik visame Senajame Testamente. O Jonas Krikštytojas mokė kareivius, kai jie „klausinėjo: ‘O ką mums daryti?’ Jis jiems sakė: ‘Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga’.” (Lk 3,14). Jėzus mums paliko palyginimą apie į karą traukiantį karalių. (Lk 14,31). Ankstyvojoje bažnyčioje sutinkame kariškį šimtininką Kornelijų (Apd 10).
Tad klausimas: Koks karas yra teisingas, o koks – ne? Liuteris savo raštuose nusako kelis teisingo karo požymius: 1. Kai būtina šalies (miesto) savigyna. 2. Kai neegzistuoja joks taikus būdas konfliktui spręsti. 3. Kai į karą šaukia teisėta pasaulietinė valdžia (ne Bažnyčia, ne kokia nors grupuotė ir pan.). 4. Kai karo tikslai ir tikėtini pasiekimai yra aiškiai numatomi ir yra užtikrinama, kad bus išvengta nereikalingo didelio kraujo praliejimo ir aukų. 5. Kai siekiama išvengti neproporcingai didelio žiaurumo ir bausmių priešams. 6. Kai apsaugomi taikūs civiliai gyventojai, o kovoja tik kariai.
Tais atvejais, kai valdovo ketinimai yra nusikalstami, Liuteris ragina jam nepaklusti, o Dievo klausyti labiau nei žmonių.
Rusijos karo prieš Ukrainą atveju yra visiškai aišku, kuri kariaujanti pusė ginasi ir kariauja, nebeturėdama jokių taikių priemonių sustabdyti agresoriaus (Ukraina), o kuri yra užpuolikė ir taikių gyventojų žudikė (Rusija).
Karo pabėgėlės
Bažnyčia su diakonija ir tikintieji asmeniškai yra priėmę Ukrainos pabėgėles (-ius). Tai – kilnus darbas, kurio Dievas nori iš tikinčiųjų. Kadangi karo eigą ir trukmę numatyti sunku, tikėtina, kad atvykusiems žmonėms pagalba gali būti reikalinga gana ilgai. Todėl būkime nusiteikę rūpintis pagalbos reikalingais žmonėmis ilgesnį laiką, nors tai sukeltų ir tam tikrų nepatogumų ar sunkumų.
Reikėtų vengti laukti iš priimtų žmonių nuolatinio dėkingumo ir nuolankumo. Jei atveriame savo duris, tegu tai būna padaryta ramia sąžine ir širdimi, kaip Dievas atvėrė mums, nevertiems, Savo Karalystę per Jėzų Kristų.
Tikėtina, kad karo pabėgėliams gali pasireikšti psichologinės problemos, pasimatyti kultūriniai skirtumai, gal ir kokie nepriimtini polinkiai, elgesys. Tokiais atvejais stenkimės iškylančias problemas spręsti kantriai, su krikščioniška meile. Mes priimame pačius įvairiausius, kai kada itin pažeistus žmones. Prisiminkime Kristaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį ir apie save pačius, kantriai priimtus ir globojamus Dievo.
Visais atvejais atminkime, kad pas mus gyvenančių pabėgėlių vyrai, tėvai, sūnūs, broliai kovoja Ukrainoje, todėl karas dar nepasiekė mūsų.
Sielvartas? Pyktis? Atleidimas?
Šiuo metu yra įvairių svarstymų apie atleidimą, susitaikymą, galimai įmanomą dialogą tarp „konflikto“ pusių. Mąstyti galima ir reikia, bet, kol yra kankinami bei žudomi žmonės, turime nepaliaujamai melsti Dievo, kad karo baisybė liautųsi, kad nusprendusieji žudyti būtų sustabdyti. Taip pat, kol vyksta karas, yra metas sielvartui ir pykčiui. Tik pyktis neturi tapti mūsų rūstybe bei keršto troškimu – sudėkime jį į Dievo rankas: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, – sako Viešpats“ (Rom 12,19).
Visos nuodėmės yra didelis blogis. Bet Biblijoje skaitome apie nuodėmes, kurios yra tokios baisios, kad tiesiog šaukiasi Dangaus keršto. Tarp jų yra žudymas: „VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!” (Pr 4,10)
Mūsų išgyvenimai dėl Ukrainos žmonių kančių ir patirtų baisumų yra gilūs. Šioje mūsų patirtyje susipina baimė, pyktis, gailestis, bejėgiškumas, ryžtas, drąsa. Jaučiame, kaip mūsų racionalius pasvarstymus staiga pakeičia emocijos. Dar tikrai ne į visus klausimus šiandien pajėgsime rasti atsakymus. Geriausia, ką galime padaryti – šauktis Jėzaus Kristaus, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu yra nugalėjęs mirtį. O mes esame Jo pergalės dalininkai.
Vyskupas Mindaugas Sabutis