Verbų sekmadieniu Bažnyčia įžengia į Didžiąją savaitę. Šioje dienoje susitinka džiaugsmas ir būsimoji kančia, šlovė ir kryžius, žmogiški lūkesčiai ir Dievo planas. Jos nuotaika yra pakili, nes ji pirmiausia reiškia džiaugsmingą Kristaus sutikimą Jeruzalėje. Minia sveikina Jėzų kaip ilgai lauktą Karalių. „Osana“ reiškia ir džiaugsmą, ir išgelbėjimo šūksnį. Tačiau po šiuo džiaugsmu jau slypi šešėlis – kelias, kuris iš Jeruzalės veda į Golgotą. Džiaugsmingai sutiktas Karalius eis keliu, vedančiu į kryžių.

Tad šiuo sekmadieniu pradedame kelią, kuriuo eis Jėzus. Tai nėra lengvas kelias. Jis veda nuo meilės iki aukos. Didysis ketvirtadienis atskleidžia Jėzaus meilę. Tą dieną jis įsteigė savo kūno ir kraujo Sakramentą, per kurį visa savo esybe lanko tikinčiuosius iki dienų pabaigos. Didysis penktadienis atskleidžia tos meilės kainą – kryžių. „Kristus pamilo mus ir atidavė save už mus kaip atnašą ir auką“ (Ef 5, 2), – sako apaštalas Paulius. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Fil 2, 8). Didysis šeštadienis – tylos, laukimo diena. Jis primena, kad Dievas kartais veikia tyliai, nematomai. Ir tik tada išauš Velykų rytas – Kristaus prisikėlimas. Gyvenimas nugalės mirtį. „Aš gyvenu, ir jūs gyvensite“ (Jn 14, 19), – sako Jėzus.

Evangelija praneša, kaip džiaugsmingai žmonės sutiko Jėzų įžengiantį į Jeruzalę. Jie pripažino jį kaip ilgai lauktą Mesiją, todėl kreipiasi į jį kaip į karalių. Jie gieda jam „Osana“, kas reiškia „gelbėk dabar“. Jie kloja jam po kojomis savo rūbus ir palmių šakas, kurios yra pergalės ir džiaugsmo simbolis. Bet minia nesupranta, kas tai per karalius. Jis ne žemiškasis karalius, kurio laukė žydai, o žmonijos Gelbėtojas. Karaliai atjodavo ant puikiausių žirgų, o Jėzus sąmoningai pasirenka asilą, išpildydamas Senojo testamento pranašystę (Zach 9, 9). Jis ne karo, o taikos karalius. Jo valdžia paremta ne jėga, o tai nepatenka į žmonių lūkesčius.

Jėzui skirti džiaugsmo šūksniai tikriausiai nebūtų pasiekę tokių mastų, jei ne Lozoriaus prikėlimas iš mirties. Betanijos įvykis tapo žinomas šalia esančioje Jeruzalėje. Liudininkai plačiai paskleidė žinią aplinkui. Jie girdėjo Jėzaus žodį mirusiam Lozoriui, kai jis pašaukė jį iš mirties vardu: „Lozoriau, išeik!“ Jėzaus populiarumas taip smarkiai išaugo dėl šio ženklo. Bet tikras tikėjimas paremtas ne regimais ženklais ir stebuklais. Jei jis remtųsi tik išoriniais ženklais, tada susvyruotų, kai mus aplanko išbandymai, skausmas. Tikras tikėjimas pasitiki Dievu, net kai būna sunku. Jis paremtas Evangelijos žodžiu, kuri atskleidžia Dievo maloningus pažadus tikinčiajam žmogui.

Dvasine prasme Jeruzalė yra žmogaus širdis. Jėzus nori įžengti ne tik į miestą, bet ir į žmogaus širdį. Jis turi būti sutinkamas ne tik emocijomis, bet gyvenimu. Minia džiaugsmingai šaukė „Osana“, bet sutiko jį tik išoriškai, laukdami naudos, o ne širdies tikėjimu. Po kelių dienų minia nuo jo nusisuko. Tad evangelija kelia klausimą, kiek mes Kristui skiriame vietos savo gyvenime – ar mūsų tikėjimas tik momentinis, pasireiškiantis per šventes, ar jis yra sąmoningas, kuris pasireiškia gyvenimu, trokšta sielą pamaitinti jo žodžiu, priimti sakramentą, kuriame Kristus asmeniškai pas mus ateina su nuodėmių atleidimu, gyvybe ir išgelbėjimu.

Regėdami Jėzaus įžengimą į miestą fariziejai pyko: „Visas pasaulis eina paskui jį“. Bet minia lengvai keičia kryptį. Dvasiškai minia simbolizuoja širdies nepastovumą. Taip ir širdis, kurios tikėjimas remiasi vien emocija ar aplinka, greitai svyruoja. Lengva sekti Kristų, kai tai džiugina, kai įkvepia. Tačiau kai kelias pasuka į kryžių, kai tikėjimas ima kainuoti, atsiskleidžia, ar esame tik minios dalis, ar tikri mokiniai. Verbų sekmadienis kviečia ne tiesiog eiti su minia, bet sąmoningai apsispręsti – likti su Kristumi ir tada, kai „Osana“ nutyla, ir prasideda kryžius. Jis kviečia mus tikrinti savo tikėjimo tikrumą. Tikras tikėjimas nėra tobulas, bet yra ištikimas Dievui. Jis ne visada jaučia Dievo artumą, bet pasitiki juo, ne visada supranta Viešpaties veikimą, bet lieka su juo.

Evangelijoje sakoma, kad net mokiniai pradžioje nesuprato tų įvykių prasmės. Tik po kryžiaus ir prisikėlimo jie pažvelgė atgal ir suvokė, kad tai buvo Dievo plano dalis. Ir mes dažnai Dievo veikimą gyvenime suprantame ne iš karto. Kai patiriame sunkumus, klausiame: „Kodėl Dieve, tu tyli?“ Norisi, kad Dievas pasirodytų savo dešine čia ir dabar. Tik po kurio laiko mes suvokiame, kad jis mus vedė net kai teko nešti kryžių. Kryžius mokiniams buvo didžiausias „nesupratimo momentas“. Atrodė, kad viltys žlugo, bet iš tikrųjų tai buvo išganymo kulminacija, nes Kristus ant kryžiaus mirė už mūsų nuodėmes, kad mes gyventume amžinai. Ant kryžiaus jo meilė pasiekė savo pilnatvę. Tai, kas atrodė kaip visiška nesėkmė, iš tikrųjų buvo didžiausia Dievo pergalė, kuri pilnumoje atsikleidė Velykų rytą. Be kryžiaus nebūtų ir prisikėlimo.

Verbų sekmadienis kviečia mus eiti kartu Jėzumi Didžiosios savaitės kelią. Ji apima visą mūsų išganymo slėpinį: paskutinę vakarienę ir sakramento įsteigimą, išdavystę ir neteisingą teismą, kančią ir mirtį, tylos ir laukimo laiką, ir jo prisikėlimą. Esame kviečiami dalyvauti visame kelyje, o ne tik jo „šviesioje“ ir džiaugsmingoje dalyje.

Tad eikime su juo ne kaip minia, kuri lengvai keičia kryptį, bet kaip mokiniai, kurie lieka. Tik ten, kur yra kryžius, atsiveria ir prisikėlimo šviesa. Kristus, kuris šiandien įžengia į Jeruzalę, ieško ne minios, bet ištikimų širdžių, kurios liktų su juo iki galo. Amen.