Velykų džiaugsmas nėra paviršinis jausmas. Jis kyla iš pačios tikrovės gelmės, kuri skelbia, kad Jėzus Kristus yra gyvas. Tai reiškia, kad gyvenimas yra stipresnis už mirtį, kad malonė stipresnė už nuodėmę, kad mūsų pašaukimas yra ne mirtis, o amžinasis gyvenimas.

Prisikėlęs Jėzus sako: „Nebijokite, aš esu su jumis per visas dienas“. Už mus miręs ir prisikėlęs Viešpats yra kartu su mumis šiandien. Tai reiškia, kad mes nebesame vieni savo skausme, savo silpnume, savo vienatvėje – nebesame vieni net mirties akivaizdoje. Kristus įžengė į visas tas vietas prieš mus – ir pavertė jas susitikimo su Dievu vieta.

Jėzus prisikėlė ne tik dėl savęs, bet ir dėl mūsų. Jo prisikėlimas reiškia, kad jo auka buvo priimta, kad mūsų nuodėmė ir kaltė gali būti atleista, kad mūsų gyvenimas nėra pasmerktas mirčiai, bet atvertas amžinybei. Todėl Velykų džiaugsmas nėra silpnas ar laikinas jausmas. Tai džiaugsmas, kuris remiasi tiesa: Kristus gyvas. Ir jei jis gyvas – tuomet ir mes, jo atpirkti tikintys žmonės, būsime gyvi.

Velykų evangelija prasideda pasakojimu, kaip sekmadienio rytą moterys eina aplankyti kapo. Saulė dar nepatekėjo. Jos eina tyliai, nešdamos savyje skausmą, netektį, neišsipildžiusią viltį. Jos matė, kaip Jėzus mirė. Jos žino, kur jis palaidotas. Jos eina vedamos ne prisikėlimo vilties, o į vietą, kuri, jų manymu, yra pabaiga. Jos nori patepti jo kūną kvepalais ir su juo atsisveikinti. Ir vis dėlto – būtent šioje kelionėje, šiame liūdesio kelyje, jos pirmosios sutinka geriausią žinią pasaulyje. Ten, kur jos tikėjosi rasti mirtį, Dievas atvėrė kelią į gyvenimą.

Jėzaus kapas buvo iškaltas uoloje. Jis buvo užristas dideliu akmeniu. Jos kalbėjosi tarpusavyje: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Dvasine prasme akmuo gali būti mūsų uždara širdis Dievui. Tai gali būti mus slegianti nuodėmė, kaltė, baimė, neviltis. Akmuo – tai viskas, kas mums atrodo per sunku įveikti vieniems. Bet Velykų žinia skelbia, kad Dievas nurita šį akmenį. Jėzus įžengia į mūsų nuodėmę – ir ją prisiima ant kryžiaus. Jis įžengia į mūsų kaltę – ir ją atleidžia. Jis įžengia į mūsų baimę – ir ją perkeičia savo artumu. Jis įžengia į mūsų neviltį – ir suteikia gyvą viltį, kurios joks akmuo nebegali užslėgti.

Artėdamos prie kapo moterys klausia: „Kas mums nuritins akmenį?“, ir protas ties ta vieta nemato išeities. Jis mato kliūtį, bet nemato sprendimo. Bet ten, kur baigiasi mūsų supratimas, kur protas pasiekia savo ribą, žodį taria tikėjimas. Jei Dievas yra gyvas, jei jis yra Kūrėjas, tuomet jam nėra neįmanomų dalykų. Bažnyčios tėvas Šv. Augustinas sako: „Tikiu, kad suprasčiau.“ Tai reiškia: pasitikiu tuo, kuris yra didesnis už mano supratimą.

Evangelistas pasakoja, kad Viešpaties angelas nužengė iš dangaus ir nurito tą akmenį. Jis tai padarė ne tam, kad atverti kapą Kristui, bet parodyti tuščią kapą visam pasauliui, duoti nepaneigiamą įrodymą, kad prisikėlimas įvyko nepaisant akmens, ir ant jo uždėto antspaudo, ir kareivių budėjimo.

Angelas yra Viešpaties pasiuntinys. Jis liudija Dievo įsiveržimą į šį pasaulį. „Išvaizda it žaibo“ reiškia Dievo galią ir šlovę, nenugalimą veikimą. Balti kaip sniegas drabužiai simbolizuoja jo šventumą, skelbia, kad angelas priklauso ne šiam pasauliui, bet Dievo šlovės tikrovei. Tai kas vyksta prie kapo, yra Dievo pergalės momentas. Ten, kur buvo mirtis, tamsa ir kapas, dabar šviečia gyvenimas.

Moterys paskubomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo. Jos bėga nuo kapo, norėdamos mokiniams pranešti žinią, kad Jėzus prisikėlė. Jų širdis vienu ir tuo pačiu metu lanko ir baimė, ir džiaugsmas. Šventa baimė – nes susidūrė su Dievo įsiterpimu į šį pasaulį. Džiaugsmas – tai angelo skelbiama geroji naujiena, kuri slypi žodžiuose: „Kristus prisikėlė“. Mirtis nugalėta, viltis gyva. Angelas praneša, kad moterys ir mokiniai netrukus Jėzų vėl pamatys.

Evangelistas toliau sako: „Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Moterys, atpažinusios jį, parpuolė žemėn ir iš džiaugsmo apkabino jo kojas, tarsi bijodamos dar kartą jį prarasti. Bet Jėzus jas nuramina. Jų širdyse turi nebelikti vietos baimei, o vien tik džiaugsmas – noras pranešti gerąją žinią apaštalams, kuriuos jis su meile vadina savo broliais. „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“

Susitikimas su prisikėlusiu Kristumi Bažnyčioje per jo žodį ir sakramentą širdyje naikina baimę ir pripildo ją džiaugsmo. Mes susitinkame su tuo, kuris nugalėjo mirtį ir visa tai, kas labiausiai mus sunkia slegia ir kelia baimę. Jis prisiėmė mūsų nuodėmę, jis perėjo per kančią, mirtį ir kapą, ir prisikėlė. Baimė traukiasi ne todėl, kad mūsų gyvenime viskas staiga taptų savaime lengva, jog tarsi nebeliktų rūpesčių ir sunkumų, bet todėl, kad prisikėlęs Jėzus yra su mumis. Mūsų gyvenimas yra jo rankose.

Prisikėlęs Jėzus apaštalus pavadina broliais, nors anksčiau jis juos vadino draugais (Jn 15, 15). Tai reiškia, kad po prisikėlimo ryšys tarp Jėzaus ir mokinių pasiekia naują lygį. Mokiniai dabar įtraukiami į naują šeimą – Dievo šeimą, Bažnyčią. Petras jo tris kartus išsigynė, kiti mokiniai pabėgo. Jėzus nesako: „Tai mano mokiniai, kurie mane paliko“, bet: „Mano broliai“. Tai atleidimo ir priėmimo ženklas. Ir mes esame priimti į apaštalų ir visų šventųjų šeimą. Per Krikštą mes ne simboliškai, bet iš tikrųjų tapome Dievo vaikais. Dievas dabar yra mūsų Tėvas, o Jėzus – mūsų brolis.  Žodis, kurį prisikėlęs Jėzus ištaria mokiniams, per Krikštą skirtas ir mums.  Mes Dievui jau ne svetimi, bet jo vaikai ir jo šeimos nariai.

Šiandien mes esame kviečiami ne tik klausytis šios Velykų žinios, bet ją priimti į savo gyvenimą. Jei Kristus prisikėlė – tuomet tai, kas mus slegia, nėra paskutinis žodis. Jei Kristus nugalėjo mirtį – tuomet mūsų gyvenimas nėra uždarytas po kapo akmeniu. Jei Kristus gyvas – tuomet mes esame jo rankose. Ir mes būsime gyvi – ne tik dabar, bet ir amžinybėje su juo. Todėl nebijokime, bet gyvenkime kaip prisikėlimo žmonės su viltimi ir pergalės džiaugsmu. Ir eikime, kaip tos moterys nuo kapo, nešdami gerąją žinią kitiems, kuri susideda iš dviejų žodžių: Kristus prisikėlė! Amen.