Atvelykio sekmadienio evangelija skelbia prisikėlusio Kristaus apsilankymą pas mokinius ir pasakoja apie abejojantį Tomą. Tai labai asmeniška žinia kiekvienam. Ji praneša, kad Dievas ateina į mūsų gyvenimą net tada, kai būname užsidarę dėl baimės, nuodėmės ar kaltės. Viešpačiui nereikia „tobulų sąlygų“ – jis randa kelią į širdį, kai tik klausomės jo žodžio. Abejojantis Tomas yra lyg mūsų veidrodis. Jis simbolizuoja norą suprasti, ieškojimą, bet kartu primena, kad tikėjimas nėra pagrįstas regėjimu ar įrodymais. Tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu, kuris tampa tikras ne per stebuklus, bet kai mes tikime jo žodžiu ir per asmeninį maldos ryšį su juo.

Prisikėlęs Jėzus dar iki apsilankymo pas mokinius pasirodė trims moterims, o po to dviem keliautojams į Emaus. Tiek moterys, tiek Emaus keleiviai pranešė šią žinią apaštalams, bet jie liko abejonėse. Jie buvo emociškai sukrėsti ir praradę viltį. Skausmas dažnai uždaro žmogų – sunku patikėti gera žinia po didelio nusivylimo. Nors Jėzus dar prieš mirtį sakė, kad trečiąją dieną prisikels, po skausmingos patirties jiems ši žinia atrodė per daug gera, kad būtų lengva priimti. Prisikėlimas patenka už žmogiškos patirties ribų. Jie neprisiminė Jėzaus žodžių ir liko savo kambarėlyje užsirakinę duris. Juos buvo sukausčiusi baimė dėl fariziejų bei vyriausiųjų kunigų neapykantos.

Jėzus mokinius aplankė Velykų dienos vakare. Jo šlovingam prisikėlusiam kūnui netrukdė užrakintos durys, nes jo būties neberibojo nei laikas, nei erdvė. Prieš akimirką mokiniai buvo vieni, o dabar Jėzus jau stovėjo tarp jų. Jis juos pasveikino žodžiais: „Ramybė jums“. Jais jis praneša, kad priešiškumas tarp žmogaus ir Dievo, kurį sukėlė nuodėmė, tapo panaikintas jo kryžiaus auka. Jis nuplovė mūsų nuodėmes savo krauju, kad kiekvieną tikinčią širdį lankytų ramybė.

Kristaus ramybė nėra paprasta emocinė būsena ar laikinas nusiraminimas. Jos prigimtis kita. Emocinė ramybė priklauso nuo aplinkybių. Ji ateina ir praeina, gali greitai išnykti, kai atsiranda sunkumų. Kristaus ramybė kyla iš tikėjimo Dievu. Ji nepriklauso nuo to, kas vyksta išorėje ir pasilieka net tada, kai lanko baimė, skausmas ir nežinomybė. Ji kyla iš žinojimo: „Aš esu Dievo rankose, todėl net nesuprasdamas visko, kas vyksta mano gyvenime, galiu gyventi pasitikėdamas Jėzumi ir jo apvaizda.“ Ši ramybė perduodama tikinčiam kaip dovana, o ne kaip nuopelnas.

Iki ramybės pasveikinimo mokiniai buvo išsigandę. Jie manė, kad regi dvasią. Tai rodo, kokioje sielos būsenoje jie buvo prieš susitikimą su Jėzumi. Jų mąstymas dar nebuvo pasiruošęs prisikėlimo tikrovei. Jėzaus pasirodymas jiems buvo toks netikėtas ir nepaaiškinamas, todėl juos apėmė baimė. Jėzus juos nuramina. Jis parodo jiems savo rankas ir šoną, ir paliudija, kad jis prisikėlė kūnu, tačiau dabar jau perkeistu, nebepavaldžiu mirčiai. Mokiniai nudžiunga, įsitikinę, kad tai tas pats jų Viešpats.

Jėzus dabar juos siunčia skelbti Evangeliją. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Šie vienuolika mokinių yra Bažnyčia. Jų siuntimas nėra jų savarankiškas apsisprendimas, bet apaštališkoji misija, kurią jie gavo nuo Dievo. Čia glūdi Bažnyčios misijos esmė. Ją siunčia Kristus, ir ji turi skelbti ne kokią nors šio pasaulio išmintį, o Kristaus Evangeliją apie žmogaus sutaikymą su Dievu ir išganymą.

Kad ši žinia taptų veiksminga, Jėzus Bažnyčiai suteikia galią. Jis perduoda Šventąją Dvasią, tai parodydamas simboliniu kvėpimu į apaštalus. Jis sako: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Evangelija yra skelbimas apie Jėzaus užtarnautą išganymą, o šios žinios taikymas yra nuodėmių atleidimas. Atleidimas, kurį Jėzus pelnė savo kančia ir mirtimi, turi būti skelbiamas atgailaujančioms širdims. Bet tas, kuris nepriima Dievo gailestingumo, pasilieka savo nuodėmėse.

Tomas irgi mylėjo Viešpatį ir buvo tikintis žmogus, tačiau jo nebuvo tarp jų, kai Velykų dienos vakare juos aplankė Jėzus. Mokiniai jam džiaugsmingai kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ Tačiau Tomas išreiškė abejones ryškiausiais žodžiais: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Jis nepatikės jo prisikėlimu, kol jo nepalies.

Jėzus, būdamas Dievas, žinojo, kad Tomas abejojo. Todėl praėjus savaitei po Velykų, tai yra Atvelykio sekmadienį, jis dar kartą aplankė mokinius. Jis ir vėl atėjo durims esant užrakintoms, ir atsistojęs jų viduryje tarė: „Ramybė jums!“ Tada jis kreipėsi į Tomą: „[Apžiūrėk mano rankas ir šoną ir] jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas tada sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jis ne tik išpažįsta, kad Jėzus, Viešpats ir Mokytojas, yra gyvas, bet kad jis yra tikrasis Dievas, turintis tą pačią dievišką prigimtį su Tėvu ir Šventąja Dvasia.

Tada Jėzus paaiškina išganingo tikėjimo prigimtį. Tikro tikėjimo palaima remiasi ne kokiais nors įrodymais, ir ne jausmais ar protu, bet Evangelijos žodžiu. Jėzus jam sako: „[Tomai,] tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie nematė, bet įtikėjo!“ Jų tikėjimas paremtas Dievo žodžiu – užrašytu jo Apreiškimu. Jie priima apaštalų liudijimą ir atsiveria Dievo veikimui. Tikėti nematant – tai Šventosios Dvasios veikimo vaisius. Tai malonės dovana, kai Šventoji Dvasia perduoda tikėjimą į mūsų širdis, o mes atsakome į tai žodžiu „Amen“. Tokį tikėjimą Jėzus vadina tikru, o žmones, kurie jį turi – palaimintais.

Evangelija turi keletą dvasinių reikšmių. Uždarytos durys simbolizuoja žmogaus širdį. Ji gali būti užsidariusi Dievui dėl nuodėmės, dėl meilės pasauliui, dėl gyvenimo „be prisikėlimo šviesos“. Jėzaus įžengimas per uždarytas duris liudija, kad žmogų jis gali pasiekti ir per nuodėmės sienas. Per Evangelijos žodį jis ateina ne kaip teisėjas, bet kaip Gelbėtojas ir taria sielai: „Ramybė tau!“ Jis gydo uždarą ir sužeistą širdį, ir kviečia ją atverti maldai.

Jėzaus atsistojimas apaštalų viduryje tai pat turi dvasinę prasmę. Tai rodo, kad Bažnyčios centre turi būti tik Jėzus. Tai labai aiškiai paliudija apaštalas Paulius, sakydamas: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, […] kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“ Bažnyčios skelbiama žinia turi būti kristocentrinė, „nes nėra po dangumi kito žmonėms duoto vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

Į Tomo žodžius „Mano Viešpats ir mano Dievas“ Jėzus atsako: „Palaiminti, kurie tiki nematę“. Apaštalas Paulius sako: „Mes čia gyvename tikėjimu, ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7). Dabartinis gyvenimas yra kelias, kuriame mokomės pasitikėti Dievu ir jo malone be pilno regėjimo. Tačiau nors šiandien tikime nematydami, tai nėra galutinė būsena. Tikėjimas – tai kelias į regėjimą. Kas dabar tikima per Evangelijos žodį, bus pilnai išvysta amžinybėje. Mes, kurie tikime nematę, vieną dieną matysime Dievą ir džiaugsimės jo artumos pilnatve. Tikėjimas tada virs regėjimu. Amen.