Šiandienos Evangelija pasakoja, kaip Kristus per savo žodį ir sakramentą paliečia žmogaus širdį. Du mokiniai keliavo į Emaus pilni klausimų, nusivylimo ir neatsakytų vilčių. Jų būseną jie apibūna žodžiais „mes tikėjomės“. Bet jų kelionė tuo nesibaigia. Kai Kristus per savo žodį ir duonos laužymą palietė jų sielas ir sustiprino tikėjimą, jie ištarė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?“ Jų kelionė primena, kad Kristus yra ir mūsų gyvenimo kelyje. Būna valandų, kai jis ateina, kai mes jo nelaukiame, arba kai jis eina kartu, o mes jo neatpažįstame, kol Šventoji Dvasia per jo žodį neuždega mūsų širdžių.

Istorija, kurią girdėjome evangelijoje įvyko Velykų dieną – tą pačią dieną, kai kapas tapo tuščias. Du Jėzaus mokiniai (ne apaštalai) paliko Jeruzalę pilni klausimų. Evangelistas pasakoja, kad jie kalbėjosi apie visa, kas pastarosiomis dienomis įvyko mieste. Gal būt vienas skeptiškai vertino moterų žinią, kad Kristus prisikėlė, o kitas buvo linkęs tikėti, nes jų diskusija buvo gyva ir kupina įtampos. Ir kai jie taip keliavo, prie jų prisiartino trečias pakeleivis. Prisikėlęs Jėzus nusprendė keliauti kartu su jais, nors jie jo nepažino. Jis norėjo juos pamokyti Dievo žodžiu – pranešti, ką apie jį skelbė Mozė, pranašai ir psalmės, ir tokiu būdu sustiprinti jų tikėjimą.

Mokiniai nepažįstamajam atvėrė savo širdis ir dalinosi klausimais, kurie kamavo jų protus. Jie pirmiausia nustebo, kai Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?“ Jie atsakė: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Kai Jėzus, norėdamas dar labiau juos paskatinti pokalbiui, paklausė: „O kas gi?“, jie jam papasakojo apie Jėzų iš Nazareto, „kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse“, kaip jį aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nuteisė gėdinga mirtimi ant kryžiaus. Jie išreiškė savo nusivylimą tuo, kad jis mirė, ir taria: „Mes tikėjomės, kad …“ Jie taip pat paminėjo jam moterų liudijimą apie tuščią kapą, angelų žinią, kad Jėzus gyvas, papasakojo, kaip kai kurie mokiniai nuėjo prie kapo ir rado jį tuščią, bet jo paties nematė.

Evangelistas apibūdina jų nuotaiką žodžiais „jie buvo nuliūdę“. Dvasine prasme, tų mokinių kelias į Emaus yra mūsų žemiškasis piligrimystės kelias. Emaus simbolizuoja gyvenimo valandas, kai atrodo, kad Dievas yra toli. Mokinių išėjimas iš Jeruzalės dvasiškai gali reikšti nutolimą nuo tikinčiųjų bendruomenės. Jų gyvas pokalbis, kuris peraugdavo net į ginčą, primena bandymą dvasinius dalykus suvokti vien protu – žmogaus vidinį dialogą tarp tikėjimo bei abejonių. Neatpažintas Jėzus, simbolizuoja paslėptą Dievo veikimą mūsų gyvenime. Kristus yra šalia, o mes jo neatpažįstame. Tačiau jo prisiartinimas prie tų dviejų mokinių rodo, kad Dievas gyvenime veikia net tada, kai jo nematome.

Jėzaus leidžia mokiniams išsikalbėti, išklauso, kas slegia jų širdis, o po to pamoko. Jis draugiškai juos pataiso, sakydamas: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti […]“ Žodis „neišmanėliai“ nereiškia, kad jie kvaili, o tik nesuprantantys Dievo plano. Jie girdėjo Jėzaus mokymą, žinojo, ką apie Mesiją skelbė pranašai, bet jų širdys buvo lėtos tikėti. Be to jie suprato Mesiją, kaip politinį gelbėtoją, nes: „mes tikėjomis, kad jis atpirksiąs Izraelį“, kai tuo tarpu Jėzus atneša išgelbėjimą ne per politinius perversmus, o per nuodėmių atleidimą ir jo šventą bei nekaltą mirtį už mus. „Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ – klausia jų Jėzus. Jis primena, kad jų problema yra ne žinių trūkumas, o tikėjimo stoka, kad jo kančia ir mirtis buvo Dievo planas. Todėl Jėzus jiems toliau išaiškina Šventojo Rašto knygas, kas jose apie jį pasakyta.

Atstumas nuo Jeruzalės iki Emaus buvo apie 10-11 kilometrų, tad Jėzus jiems šventuosius raštus jiems aiškino galbūt net tris valandas. Mes tikriausia norėtume žinoti jų pokalbio turinį, bet jis mums neperteiktas ir galbūt todėl, kad patys stropiau skaitytume Šventąjį Raštą ir pažintume, ką apie jį skelbia pranašai, evangelijos ir apaštalai, jog mūsų širdys nustotų būti „lėtos tikėti“.

Jo mokymas palietė jų širdis, todėl jie prašė jo pasilikti su jais, be to jau artėjo vakaras. Toks yra Dievo Evangelijos poveikis. Kur ji teisingai skelbiama, širdis nori, kad Jėzus joje pasiliktų.

Jėzus nusprendė, kad atėjo metas jiems apsireikšti. Vakarieniaudamas su jais jis paėmė duoną, dėkojo, laužė ir davė jiems. „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių.“ Jis pasitraukė nuo jų nematomu būdu, nes po prisikėlimo jo galia danguje ir žemėje priklausė ne tik jo dieviškai prigimčiai, bet ir jo kūnui.

Mokiniai tada vienas kito klausė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Jie liudija jų širdies tikėjimo prabudimą. Jie pažino, kad tikėjimas nėra vien suvokimas protu, bet pasitikėjimas jo žodžiu ir mums skirtais dieviškais pažadais. Širdis tikėjimu uždega Šventoji Dvasia, bet ji tai įprastai daro ne atskirai nuo Dievo žodžio, o per jį. Juk Dievo žodis nėra tik tekstas. Jis yra gyvas ir veiksmingas, per jį Dievas veikia žmoguje. Širdies degimas – tai ženklas, kad Dievas jau veikia ir net tada, kai dar ne viską suprantame. Tai nėra tik emocinė būsena, o kartu reiškia gyvą tikėjimą, kuris apima ir jausmus – džiaugsmą, ramybę, supratimą, kurį duoda Šventoji Dvasia ir valią – mūsų atsaką Dievui į jo žodį.

Tų dviejų mokinių degančios širdys neleido jiems likti Emaus kaime. Jie norėjo pasidalinti tikėjimo džiaugsmu su apaštalais, todėl nuskubėjo į Jeruzalę ir „papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.“

Grįžęs pas dangiškąjį Tėvą Jėzus nebeapsireiškia mums fiziškai, kaip tiems keliautojams į Emaus, ar apaštalams Velykų dienos vakarą. Tačiau jis aiškiai pasako, kad yra jo skelbiamame žodyje. Jis mus aplanko savo kūnu ir krauju Šventosios Vakarienės duonoje ir taurėje. Jis yra ten, kur du ar trys susirenka jo vardu, tai yra tikinčiųjų bendruomenėje. Šiandien jo buvimas pereina iš regimo į sakramentinį.

Emaus kelias nėra tik dviejų mokinių istorija. Tai ir mūsų kelias. Mes taip pat patiriame momentus, kai sakome: „mes tikėjomės…“ Būna valandų, kai esame tie „neišmanėliai“ – kai nesuprantame Dievo veikimo, ar kai mūsų tikėjimas svyruoja. Kristus nepalieka mūsų vienų tokiomis valandomis. Jis ateina pas mus Bažnyčioje per žodį, paliečia mūsų širdis, ir uždega jas dieviškąja ugnimi. Tad ieškokime jo ten, kur jis pažadėjo būti – jo žodyje, sakramente, ir tikinčiųjų bendruomenėje. O kai mūsų širdys bus uždegtos, tada mes, kaip tie du mokiniai, negalėsime išganymo žinios pasilaikyti sau, bet liudysime, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Amen.