3 sekmadienis po Velykų
Pasakojimas apie Ganytoją yra vienas gražiausių Kristaus palyginimų. Jis nėra tik „poetiška priemonė“ perteikti mintį, bet giliai paliečia žmogaus ryšį su Dievu, parodo atskirtį tarp tiesos ir netiesos. Jis baigiasi vilties kulminacija apie gyvenimo pilnatvę. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – sako Jėzus, – kad apsčiai jo turėtų.“
Tam, kad geriau suprastume palyginimą, verta pažvelgti į to meto kasdienį ganytojo gyvenimą. Vienas svarbiausių šio gyvenimo aspektų buvo kaimenės saugumas. Rytuose, kad apsaugoti kaimenę nuo laukinių žvėrių, avidė buvo statoma iš akmenų. Ji turėjo duris, kurias saugojo sargas. Ganytojui atidarius duris užtekdavo avis pašaukti balsu, ir jos jam atsiliepdavo. Jis net duodavo kiekvienai vardą ir pašaukus, ji atsiliepdavo. Net jei aptvare būdavo kelios kaimenės, avys reaguodavo tik į jų ganytojo balsą. Išėjusios iš avidės jos eidavo paskui jį, nes žinojo jo rūpestį, švelnų būdą ir juo pasitikėdavo. Tačiau avys nepripažindavo nepažįstamo balso. Jei kas norėdavo jas išsivesti, jos nuo jo traukdavosi.
Palyginimu Kristus pasako, kad kaimenė yra jo Bažnyčia. Jos nariai yra Dievo karalystės paveldėtojai – tikintieji, kurie pasitiki atpirkimu per jo atliktą išganymo darbą. Jis vienintelis yra Didysis ganytojas, tačiau per Bažnyčią jis pašaukia ganytojus žemėje, kurie skelbia jo kaimenei Dievo žodį ir teikia malonės pilnus sakramentus.
Jėzus daro skirtumą tarp ganytojų. Jis sako, kad vieni turi pašaukimą rūpintis jiems pavestomis sielomis, savo pareigas atlieka tinkamai ir su pasišventimu. Jie irgi yra Didžiojo Ganytojo kaimenės nariai, tačiau kartu jo įrankiai, per kuriuos jis perduoda Šventąją Dvasią per žodį. Jo kaimenė klausosi ganytojo balso, jei jis skelbia Didžiojo Ganytojo žodį. Per jį tikintieji atranda paguodą Kristaus kryžiuje. Jėzus sako, kad tikrų tikinčiųjų klausa yra aštri. Jie geba atskirti teisingą ir klaidingą mokymą, priima tik skelbimą, kuriame skamba Kristaus gyvybę teikianti galia. „Paskui svetimą jos neseks, – sako Jėzus, – bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“
Jėzus taip pat kalba apie vagis ir plėšikus, kurie gali veržtis pas kaimenę. Jie eina ne pro duris, o kitais būdais – slapta, apgaulingai. Ganytojui tokių gudrybių nereikia. Jis ateina atvirai, pro duris. Jo santykis su avimis yra tikras, grįstas pasitikėjimu, o ne apgaule. Jis nevilioja jų svetimais pažadais, bet šaukia balsu ir avys jį pažįsta.
Dvasine prasme, mūsų gyvenime taip pat yra tų „vagių ir plėšikų“, kurie atitraukia mus nuo Kristaus balso. Ne viskas, kas mus supa, veda mus į gyvenimą. Yra dalykų, kurie iš mūsų jį vagia. Tai gali būti priklausomybės, įpročiai. Šiandien, komunikacijų amžiuje vaikams gali būti telefonas, mums socialiniai tinklai. Gal būt kai kurie dalykai pradžioje kelia žavesį, tačiau ilgainiui sieloje palieka tuštumą. Jie vagia laiką, ramybę, Dievo troškimą, nes prisiriša širdį prie kitų dalykų, ir viltį, nes vidinė tuštuma ilgainiui veda į nusivylimą. Mes esame kviečiami sustoti ir paklausti savęs: kas iš tikrųjų užpildo mano širdį? Kieno balso aš klausausi kasdien? Kristaus balsas nėra triukšmingas, bet jis yra tikras. Jis nevilioja, bet kviečia.
Kristus sako: „Aš esu vartai, Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“. Čia Jėzus pavartoja stiprią metaforą. Jis – ne tik Ganytojas, bet durys į išgelbėjimą. Jis nėra vienas iš kelių, bet vienintelis kelias pas Tėvą. Ši jo žinia reiškia, kad išganymas nėra pasiekiamas per mūsų pačių pastangas, bet gaunamas per jį, kuris panaikino pertvarą tarp mūsų ir Dievo. Vartus pas dangiškąjį Tėvą Jėzus atvėrė per savo kryžių. Pro tuos gyvenimo vartus praeinama per krikštą ir konfirmaciją, per nuodėmių išpažintį, altoriaus sakramentą ir dalyvavimą bažnyčios gyvenime. Įžengti pro juos – tai tikėjimu priimti Kristaus darbą, kurį jis dėl mūsų atliko mūsų nuodėmių atleidimui. „Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“, – sako jis.
Šią žinią patvirtina apaštalų liudijimas. Sinedriono teisme kalbėdamas apie Gerąjį ganytoją apaštalas Petras sako: „Nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4:12). Apaštalas Paulius jam antrina: „Jame turime atpirkimą per jo kraują, nuodėmių atleidimą pagal jo malonės turtus“ (Ef 1, 7). „Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2,24), – skelbia Petras. Jėzus yra vienintelis kelias, kuris veda į išgelbėjimą. Šis kelias eina pro krikščionių Bažnyčią – tikinčiųjų bendruomenę, kurioje teisingai skelbiamas jo žodis ir dalijami šventieji sakramentai. Bažnyčią Jėzus net vadina savo mistiniu kūnu. Jis praneša, kad tikintieji, suvienyti per Šventąją Dvasią tikru tikėjimu, sudaro vieną gyvą organizmą, kurio Galva yra jis, o mes – jo kūno nariai. Tik jo kaimenėje mes gauname išganymą, tik joje turime visus jo teikiamus dvasinius turtus. Išvaduoti iš nuodėmės vergijos jame mes turime „šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8, 21).
Šiandien prieš mus asmeniškai stovi Kristus kaip Ganytojas ir kaip vartai. Ar mes atpažįstame jo balsą? Jei taip, tai niekuomet nepaklysime. Tad klausykime Gerojo Ganytojo, o ne svetimųjų, kurie daug žada, bet neatneša gyvenimo. Tesaugoja jis nuo viso, kas vagia mūsų gyvenimą. Pasitikėkime jo atpirkimu, jo kryžiumi, jo malone. Jei liksime jo kaimenėje, tikrai būsime išgelbėti – turėsime tai, ką jis pažadėjo: gyvenimą su kaupu ir čia, ir amžinybėje. Amen.
