Šventasis Raštas šiandien dovanoja ypatingai artimą Dievo žodį. Pranašas Izaijas perteikia Viešpaties pažadą: „Kaip motina guodžia savo vaiką, taip aš jus guosiu.“ Šiuose žodžiuose atsiveria ne tik Dievo galybė, bet ir jo širdis – artima, švelni, globojanti. Kai mums reikalinga paguoda, Dievas pasirenka palyginimą iš giliausių mūsų patirčių: motinos meilę. Tai meilė, kuri ne tik rūpinasi, bet guodžia, saugo ir kantriai lydi.

Todėl šiandien, minėdami Motinos dieną, žvelgiame ne tik į žmogišką švelnumą ir rūpestį, bet ir į gilų dvasinį slėpinį, kurį Bažnyčia per amžius atpažino motinystėje. Motina nėra tik ta, kuri suteikia gyvybę – ji yra ta, kuri saugo, ugdo, veda tikėjimo keliu, rūpinasi ne tik savo vaiko gerove, bet ir jo siela.

Izaijas kalba tautai: „Kaip motina guodžia savo vaiką, taip aš jus guosiu.“ Tam, kad šie žodžiai paliestų mūsų širdis, turime juos išgirsti visame Dievo kalbėjimo žmogui kontekste.

Dievas Šventajame Rašte kalba ne tik paguodos žodžius. Jis taip pat mums apreiškia savo šventąją valią, kurią atskleidžia 10-yje įsakymų. Jis parodo, kas yra gera, ko jis iš mūsų nori, bet kartu atskleidžia ir tai, kas esame mes. Mūsų širdis nėra tokia, kokios nori Dievas. Mes gyvename nutolę nuo jo. Nuodėmė nėra tik mūsų suklupimai, bet santykio su Dievu sužeidimas.

Pranašo žodžiai nebuvo bendro pobūdžio. Jis kalbėjo tautai, kuri buvo pašaukta tarnauti vienam Viešpačiui, bet ėmė garbinti kitus dievus. Žmonės lenkėsi jų pačių pasigamintiems stabams, pasitikėjo tuo, ką sukūrė patys. Tauta gyveno ne taip, kaip norėjo Dievas. Našlaičiai ir našlės buvo palikti, silpnieji neturėjo užtarimo, teismai buvo neteisingi. Nors žmonės vykdė ritualus – aukojo deginamąsias aukas, jų širdis buvo toli nuo Dievo. Nuodėmė tapo norma, Dievo tiesa buvo iškreipta.

Tai turėjo pasekmes – ne tik dvasines, bet ir labai konkrečias istorines. Jeruzalė buvo sugriauta, šventykla – tautos tikėjimo centras – sunaikinta, daug žmonių išvesta į tremtį.

Į šią neviltyje atsidūrusią tautą Dievas prabilo per pranašą Izaiją. Jai suskambėjo žodžiai: „Kaip motina guodžia savo vaiką, taip aš jus guosiu.“ Tai ne tušti žodžiai. Dievas prabyla artimu būdu – kaip motina savo vaikui. Motina guodžia ne todėl, kad vaikas viską padarė teisingai, bet todėl, kad jis yra jos vaikas. Ji jį pakelia, priglaudžia, nuramina. Motinos pavyzdžiu Dievas parodo, kad jo gailestingumas ir ištikimybė yra didesni už žmogaus nusižengimus.

Ši Dievo meilė atsiskleidžia ne tik pranašo žodžiuose. Ji tampa matoma ir konkrečių žmonių gyvenime. Gyvu pavyzdžiu mums yra Bažnyčios tėvas Augustinas. Išpažinimuose jis liudija apie savo motiną Moniką. Jis prisimena, kaip ji verkė dėl jo, nes matė ne kūno, bet sielos pavojų. Ji nepavargo melstis, nepavargo tikėti, nepavargo laukti.

„Mano motina verkė dėl manęs Tavo, akivaizdoje labiau negu motinos verkia dėl savo vaikų kūno mirties. Ji matė mano sielos mirtį, […] ir tu išklausei ją, Viešpatie. Tu nepaniekinai jos ašarų, kurios liejosi ir laistė žemę, kur tik ji meldėsi.“

Per jos ašaras veikė pats Dievas, todėl Augustinas galėjo liudyti ne tik apie motinos meilę, bet ir Dievo paguodą. Jis tai regėjo ne akimis, bet savo gyvenimo pasikeitime. Po ilgo klaidžiojimo jis sugrįžo pas Dievą ir patyrė atleidimą bei ramybę. Dievo paguodą jį pasiekė per motiną. Jos dėka Augustinas tapo didžiuoju teologu ir Bažnyčios tėvu.

Ir tai nėra tik vienos motinos istorija. Bažnyčia per amžius atpažino, kad motinos meilė – tai ne atsitiktinumas, bet pašaukimas. Ji visada skelbė, kad motinystė yra ne tik rūpestis kūnu, bet ir atsakomybė už sielą. Jonas Auksaburnis rašo:

„Nėra didesnio meno kaip ugdyti sielą. Tas, kuris formuoja vaiką dorybėje, yra kilnesnis už skulptorių ar dailininką. Nes jie kuria tai, kas praeina, o tu formuoji tai, kas amžina. Todėl motina, kuri rūpinasi vaiko siela, atlieka darbą, vertą dangaus.“

Bažnyčios tėvas liudija, kad motinystė yra pašaukimas, kuriame paliečiama amžinybė. Motina rūpinasi ne tik tuo, kuo vaikas taps šiame pasaulyje, bet ir tuo, kuo jis bus prieš Dievą. Šis darbas vyksta nepastebimai: per maldą, per kantrybę, per tylų pavyzdį. Jis išlieka amžinybėje.

Motinos darbas kelyje link Dievo pažinimo vyksta kasdienybėje mažais žingsniais. Ji tai daro per žodį, per pavyzdį, per tikėjimo perdavimą. Šv. Jeronimas sako:

„Tegul vaikas nuo pat lopšio pažįsta Šventąjį Raštą. Tegul motina būna jo pirmoji mokytoja, tegul jos rankos ir balsas pirmiausia jį veda prie Kristaus. Nes tai, kas įdedama į širdį ankstyvaisiais metais, išlieka visam gyvenimui.“

Tai, kas atrodo maža ir nepastebima, iš tikrųjų turi didžiausią reikšmę. Per šiuos mažus kasdienybės žingsnius formuojasi žmogaus širdis. Tai, kas pasėjama vaikystėje, neša vaisių visą gyvenimą.

„Aš gavau iš savo motinos ne tik gyvybę, bet ir tikėjimą, – liudija Bažnyčios tėvas Grigalius Nazianzietis. – Ji buvo mano pirmoji mokytoja pamaldumo, ir tai, ką ji tyliai gyveno, manyje kalbėjo garsiau nei bet kokie žodžiai.“

Didieji Bažnyčios mokytojai vieningai teigia, kad tikėjimas perduodamas ne tik mokymu, bet dar labiau gyvenimu. Motina tampa pirmuoju tikėjimo liudijimu – per ją vaikas pirmą kartą išgirsta apie Dievą, pamato Bažnyčią, sužino, ką reiškia tikėti, ir patiria meilę, kuri atspindi paties Dievo širdį. Tai, kas įdedama į vaiko širdį ankstyvaisiais metais, išlieka ir formuoja visą jo gyvenimą. Todėl galime sakyti: motinystė yra vieta, kur susitinka žmogaus gyvenimas ir amžinybė. Tai tylus, dažnai nepastebimas, bet nepaprastai gilus pašaukimas, kuriame Dievas veikia per žmogų ir per kurį veda kitą žmogų į save.

Pranašas Izaijas iškelia motinos vaidmenį kaip Dievo meilės atspindį. „Kaip motina guodžia savo vaiką, taip aš jus guosiu.“ Motinos meilėje atsiskleidžia daugiau nei žmogiškas rūpestis. Joje galima atpažinti tos meilės, kuri kyla iš paties Dievo, ženklą. Kaip motina guodžia, nepavargsta mylėti, tokia yra ir Dievo paguoda. Jis lieka ištikimas ir nepaliauja artintis prie žmogaus net jo silpnume ir nuodėmėje. Jis ne tik atskleidžia tiesą, bet ir gydo.

Ši gydanti jo meilė labiausiai atsiskleidė Jėzuje Kristuje ir jo kryžiuje. Dievo Sūnus mirė už mus, nes mylėjo. Todėl Dievo meilė žmogui nėra tik žodžiai, bet veiksmas. Jis ne tik pažadėjo guosti – Dievas atėjo į mūsų tarpą, kad žmogus būtų išgelbėtas. Amen.