Girdėtoji evangelija skaitoma tarp Kristaus Dangun žengimo šventės ir Sekminių, nes šiuo laikotarpiu Bažnyčia atsiduria tarp dviejų slėpinių. Kristus jau sugrįžo pas dangiškąjį Tėvą, tačiau mokiniai dar nepatyrė Sekminių pilnatvės. Tai pereinamojo laikotarpio evangelija. Ji ruošia mus Sekminėms, kurių metu Šventoji Dvasia regimai nužengs ant apaštalų ir suburs Kristų tikinčiuosius į vieną, šventą, visuotinę, apaštališką Bažnyčią.

Evangelija atskleidžia Jėzaus pokalbį su dangiškuoju Tėvu — jo kunigiškąją maldą. Šiuos žodžius Jėzus ištaria prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, todėl jo maldoje skamba artėjančio kryžiaus tema. Tačiau kryžių Jėzus vadina ne pažeminimu, o pašlovinimu. Pasauliui kryžius atrodo kaip pralaimėjimo ir gėdos ženklas, bet Jėzui tai yra meilės ir pergalės vieta. Ant Golgotos pilniausiai atsiskleidžia Dievo meilė žmogui, nes Kristus laisvai priima mirtį už pasaulio nuodėmes. Todėl kryžius tampa ne pralaimėjimu, bet pergale prieš nuodėmę, mirtį ir šėtoną. Dėl to Jėzus gali sakyti: „Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane.“

Jėzus parodo skirtumą tarp šio pasaulio ir Dievo šlovės. Žmonės dažniausiai šlovę sieja su valdžia, įtaka, pinigais, populiarumu. Pasaulio akimis „šlovingas žmogus“ yra tas, kurį visi pastebi, kuris laimi, dominuoja kitų atžvilgiu. Kryžius pasauliui atrodo kaip silpnumo ir pralaimėjimo ženklas. Tačiau Jėzus atskleidžia visiškai kitokią logiką. Dievo akyse didžiausia šlovė atsiskleidžia ne dominavime, bet meilėje, ištikimybėje tiesai ir savęs dovanojime. Žmogus tampa didis ne tada, kai siekia valdyti kitus, bet tada, kai myli kaip Dievas ir lieka ištikimas jam net sunkumuose. Tikroji šlovė Evangelijoje nėra galia ar pranašumas, o meilė, kuri moka aukotis ir save atiduoti.

Savo maldoje Jėzus atskleidžia vieną svarbiausių tiesų apie amžinąjį gyvenimą. Jis sako: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ Amžinasis gyvenimas nėra tik gyvenimas po mirties. Jis prasideda jau dabar — per gyvą žmogaus santykį su Dievu. Bibline prasme „pažinti“ reiškia ne vien žinoti apie Dievą. Šv. Augustinas yra pasakęs: „Daugelis pažįsta kelią, bet neina juo.“ Pažinti Dievą reiškia gyventi bendrystėje su juo — pasitikėti juo, mylėti jį ir leisti jam veikti gyvenime. Ši bendrystė auga maldoje, klausantis Dievo žodžio, susitinkant su Kristumi Altoriaus sakramente ir kasdien pasitikint jo malone bei vedimu. „Nerami mūsų širdis, kol nesiilsi tavyje“, – sako Bažnyčios tėvas Augustinas. Žmogaus širdis niekada nebus pilna vien daiktais, pasiekimais ar žemiška sėkme. Jis gali turėti daug, būti fiziškai gyvas ir išoriškai sėkmingas, tačiau viduje jausti dvasinę tuštumą. Širdis sukurta Dievui. Kai žmogus gyvena tikrame ryšyje su Dievu, mažėja baimė, daugėja vidinės ramybės, o gyvenimas įgauna gilesnę prasmę. Tai nereiškia, kad tikinčio žmogaus gyvenimas tampa lengvas ar bus be sunkumų, tačiau jis žino, kad nekeliauja vienas. Net ir išbandymuose jis pasitiki Dievu ir jo pagalba.

Jėzus maldoje Tėvui meldžiasi už mokinius. „Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji […].“ Šie žodžiai atskleidžia Jėzaus rūpestį savaisiais. Jis nesako, kad nemyli pasaulio žmonių. Kitoje vietoje evangelistas skelbia: „Dievas taip pamilo pasaulį…“ Tačiau šioje maldoje Jėzus meldžiasi už tuos, kurie priėmė jo žodį ir jį įtikėjo. Jis meldžiasi už juos, nes žino, kad netrukus sugrįš pas Tėvą, o mokiniai liks pasaulyje. Jų laukia baimė, silpnumas, abejonės ir išbandymai. Jėzus jų nepalieka vienų, bet patiki juos dangiškajam Tėvui: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui.“

Bažnyčia nuo pirmųjų amžių suprato, kad ši Jėzaus malda skirta ne tik apaštalams, bet ir kiekvienam tikinčiajam. Jėzus pažįsta žmogaus silpnumą ir žino, kad nesame tobuli. Tačiau apie savo mokinius jis sako dangiškajam Tėvui: „Jie priėmė tavo žodį.“ Kristus meldžiasi, kad neišbarstytume to, ką esame gavę iš Dievo. Tikėjimas nėra vienkartinis religinis jausmas ar tik pareiga ateiti į bažnyčią per Kalėdas ar Velykas. Tikėjimas yra Šventosios Dvasios dovana, kuris turi būti nuolat palaikomas ir stiprinamas Dievo žodžiu, malda, sakramentais, gyvenimu bendrystėje su Dievu. Gyvename pasaulyje, kuriame mus nuolat blaško rūpesčiai, pagundos ir vilionės. Gera žinia yra ta, kad Jėzus neužmiršta savųjų – tų, kurie priėmė jo žodį. „Aš meldžiuosi už jus, – sako į dangiškąjį sostą sugrįžęs Jėzus. – Juk jūs esate manieji.“

Jėzus taip pat meldžiasi, kad jo mokiniai gyventų meilėje ir vienybėje: „[Meldžiu], kad jie būtų viena kaip ir mes.“ Šiais žodžiais Jėzus atskleidžia, kokios vienybės jis trokšta savo Bažnyčiai. Jis nori, kad tarp mokinių būtų tokia vienybė, kokia yra tarp dangiškojo Tėvo ir jo Sūnaus — vienybė, grįsta meile. Bažnyčia yra Kristaus žodį priėmusių žmonių bendruomenė, tačiau ji nėra tobulųjų bendruomenė. Nors tikintysis Dievo akyse yra išteisintas, jis ir toliau lieka žmogus, kovojantis su savo nuodėmėmis ir ydomis. Todėl net Bažnyčioje pasitaiko susiskaldymų, konfliktų ir nesutarimų. Jėzus nekalba apie „automatinę“ vienybę, kuri egzistuotų savaime. Jis kalba apie pašaukimą ir tikslą, į kurį jo mokiniai turi nuolat augti. Todėl paskutinis Jėzaus troškimas prieš kančią yra, kad jo mokiniai pasiliktų Dievo meilėje. Jie turi atsisakyti puikybės, mokytis klausytis, atleisti, nekurti konfliktų, nešti taiką. Vienybė Ji apima daugiau nei išorinį sutarimą. Tai vienybė tikėjime, meilėje, tiesoje, bendrystėje.

„Aš jau nebe pasaulyje“, – sako Jėzus, nes sugrįžta pas dangiškąjį Tėvą. Tačiau apaštalai dar lieka pasaulyje. Po Kristaus Žengimo į dangų jie pasilieka žemėje — silpni, nedrąsūs ir laukiantys. Tai ypatingas pereinamasis laikas: regimai Jėzaus jau nebėra tarp jų, o Sekminės dar neatėjo. Mokiniai susirenka draugėn, pasilieka maldoje ir laukia pažadėtos Šventosios Dvasios nužengimo.

Ši apaštalų būsena yra visos Bažnyčios paveikslas. Ir mes šiandien fiziškai nematome Kristaus, tačiau gyvename tikėjimu. Tikime, kad Jėzus yra gyvas, kad jis veikia savo Bažnyčioje per Žodį ir Sakramentus, užtaria mus pas dangiškąjį Tėvą. Mes gyvename ne regėjimu, bet tikėjimu – tarp Kristaus Žengimo į dangų ir jo sugrįžimo garbėje. Kristus jau prisikėlė, tačiau Dievo karalystė dar nėra pilnai apreikšta. Todėl Bažnyčia gyvena laukimu ir viltimi. Ji yra keliaujanti tauta, piligrimų bendruomenė, einanti į Tėvo namus. Jos tikėjimas remiasi prisikėlusiu Kristumi, jo pažadu, jo veikimu. Nors šiandien mes dar nematome aiškiai, tikime, kad Viešpats yra šalia ir veda mus į pilnatvę. Ateis diena, kai mūsų tikėjimas virs regėjimu, o viltis išsipildys amžina bendryste su Dievu. Amen.