Jėzus šventykloje sušuko: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu atsigeria“. Tada niekas pilnai dar nesuprato jo žodžių. Tik per Sekmines paaiškėjo, ką reiškia „gyvojo vandens upės“, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų ir tą dieną gimė Bažnyčia. Tad šiandien Bažnyčia džiaugdamasi švenčia savo gimimo dieną. Sveikinu jus, mieli tikintieji, su Sekminių švente – diena, kai Dievas regimu būdu išliejo savo Dvasią ant žmonių ir prasidėjo gyvas Evangelijos skelbimas.

Jėzus šiuos žodžius ištarė per žydų Palapinių šventę. Tai buvo viena svarbiausių žydų švenčių. Ji primindavo Izraelio kelionę dykumoje po išėjimo iš Egipto ir kaip Dievas juos aprūpino vandeniu bei maistu dykumoje. Šventės metu žydai 7 dienas palikdavo namus ir apsigyvendavo palapinėse. Šventės metu buvo atliekama svarbi apeiga. Kunigas kas dieną eidavo Siloamo tvenkinio pasemti vandens. Po to procesija iškilmingai sugrįždavo į šventyklą ir vanduo būdavo išliejamas ant altoriaus.

Ypatingą reikšmę turėjo aštuntoji diena, kuria baigdavosi šventė. Ji buvo vadinama „didžioji šventės diena“, nes vandens išliejimo apeigos tada pasiekdavo kulminaciją. Būtent tą iškilmingiausią dieną Jėzus atsistojo šventyklos viduryje ir sušuko: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu atsigeria!“ Jėzus viešai paskelbė, kad tikrasis „gyvasis vanduo“ yra nebe ritualinis vanduo, bet Šventoji Dvasia, kurią jis išlies tikintiesiems.

Jėzus praneša, kad gyvasis vanduo, kurį jis teikia, yra Šventoji Dvasia. Tikėjimas į jį yra prieiga prie to vandens. „Kas mane tiki, – sako jis, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“. „Srovės iš vidaus“ rodo gyvojo vandens perteklių – žmogus ne tik pats gaus gyvybę, bet pats taps palaiminimo šaltiniu kitiems.

Evangelistas priduria, kad „Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas“. Pažadas dar turėjo išsipildyti, tačiau visa tai įvyks tik po Jėzaus išaukštinimo. Šis pašlovinimas apima jo didįjį darbą mūsų išganymui: jo mirtį už mūsų nuodėmes, prisikėlimą ir Dangun žengimą pas Tėvą. Tik tada Šventoji Dvasia – Gyvojo vandens versmė, bus išlieta, tačiau ne ant šventyklos altoriaus, bet ant žmonių širdžių altorių.

Po Kristaus dangun žengimo apaštalai pasiliko Jeruzalėje, kur laukė pažado išsipildymo. „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“, – tarė Jėzus (Apd 1, 5). Šis Šventosios Dvasios krikštas įvyko Sekminių dieną – 50-ąją dieną po Velykų. Virš apaštalų galvų pasirodė tarsi ugnies liežuviai ir nusileido ant jų.

Tai buvo tas momentas, kai gyvojo vandens srovės ėmė lietis iš apaštalų vidaus. Baimingi mokiniai dabar tapo drąsūs. Jie viešai praėjo skelbti evangeliją žmonėms, kurie atvyko į Jeruzalę iš įvairiausių tautų. Tam, kad evangelijos srovės lietųsi jiems suprantamu būdu, Šventoji Dvasia suteikė jiems ypatingą dovaną – kalbėjimą kitomis kalbomis. Mat hebrajų kalba tuomet buvo skaitomas tik Šventas Raštas, o žydai kalbėjo aramėjų kalba. Šia kalba kalbėjo ir Jėzus bei apaštalai. Kiti žydai kalbėjo tų tautų kalbomis, tarp kurie jie gyveno: arabų, persų, graikų. Todėl išgirdę evangelijos žinią jie visi nustebo. „Kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?“

Šis gyvasis vanduo ypač liejosi iš apaštalo Petro širdies, kuris tą dieną pasakė pirmąjį pamokslą. Jame jis paneigė kai kurių pašaipius žodžius, esą apaštalai yra prisigėrę saldaus vyno, nes dar tebuvo tik devinta valanda ryto arba trečia nuo saulės patekėjimo. Jis paaiškino, kad tai, kas vyksta, yra Dievo pažado išsipildymas, kurį išpranašavo Joelis. Petras skelbė Jėzų Kristų, kad jis yra Mesijas, o jo pamokslo centre buvo jo kryžius. Jis pranešė, kad jo mirtis nebuvo atsitiktinumas. „[Jūs jį nukryžiavote, bet] Dievas jį prikėlė.“ Jo nesulaikė mirtis, ir apaštalai yra to liudytojai. Šį Dievo planą Petras išdėstė psalmių ir pranašysčių liudijimais. Jis paskelbė, kad tai, kas vyksta šiandien, yra prisikėlusio ir pašlovinto Jėzaus veikimas.

Gyvojo vandens srovės liejosi iš Petro širdies. „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį“, – rašo evangelistas, ir žmonės ėmė klausinėti jo bei apaštalų: „Ką mums daryti, broliai“. Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Tą dieną pasikrikštijo apie trys tūkstančiai vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų. Tie pirmieji krikščionys Jeruzalėje sudarė krikščionių Bažnyčią. Tikintieji šabo dieną rankdavosi klausytis Dievo žodžio šventovėje arba sinagogose, tačiau sekmadienį namuose kartu švęsdavo Šventąją Vakarienę, o „Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 47).

„Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu atsigeria. Kas mane tiki, […] iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“. Širdies troškulį gali numalšinti tik Dievas, o šis vyksmas prasideda, kai žmogus atveria jam savo širdį. Sielos troškulys gali apimti gyvenimo prasmės trūkumą, vidinį nerimą, tiesos paiešką. Troškulys apima ir Dievo ilgesį, net jei žmogus to nesuvokia, nes žmogus nėra vien tik kūnas. Sielą jis turi iš Dievo. Mes malšiname troškulį darbu, pramogomis, socialiniais tinklais, užimtumu, bet Jėzaus žodžiai verčia mus sustoti ir susimąstyti. Dvasinio troškulio nenumalšins daiktai ar vien išoriniai dalykai. Kaip vanduo būtinas kūnui, taip Dievas būtinas sielai.

Jėzus sako: „Teateina pas mane ir tegu atsigeria“. Tikėjimas į Jėzų Kristų yra prieiga prie to vandens. Per Dievo žodį ir Altoriaus sakramentą Jėzus tokiam žmogui suteikia Šventosios Dvasios dovaną ir jis pats tampa gyvojo vandens nešėju pasauliui. Žmogus dalinasi Dievo malonės patirtimi, jo gyvenimas ima duoti Dvasios vaisių. Per tikėjimą žmogaus atveria širdį Dievo Dvasios veikimui, kuri atgaivina ne tik jį patį, bet per jo liudijimą taip pat liejasi kitiems.

Tad Sekminės mus kviečia ateiti prie Kristaus, to gyvojo vandens versmės. Ši žinia nėra skirta tik stipriesiems ar tariamiems šventiesiems. Sekminės kviečia pavargusį, ieškantį, abejojantį žmogų. Atneškime Jėzui savo troškulį, savo silpnumą, nuovargį ir ieškojimus. Tik jis vienas gali numalšinti žmogaus širdies troškulį Šventosios Dvasios veikimu. Per savo žodį ir sakramentus jis nori duoti tos gyvosios vandens versmės mūsų širdims. Tad ateikime prie Kristaus ir gerkime iš jo gyvojo vandens versmės, kad mūsų širdys turėtų gyvenimą. Amen.