Lozoriaus prikėlimas yra didžiausias Kristaus stebuklas prieš jo paties prisikėlimą. Juo Jėzus tiesiogiai atskleidžia savo dieviškumą. Jis aiškiai sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ Šią Evangeliją skaitome likus kelioms savaitėms iki Velykų. Šis įvykis yra pranašiškas ženklas. Jis nurodo, kas įvyks su pačiu Jėzumi: jis kentės, mirs, bus paguldytas į kapą, bet trečiąją dieną prisikels. Ir mums šiandien jis sako: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“

Lozoriaus mirtis nebuvo klinikinė, kai sustoja gyvybinės funkcijos, bet žmogų dar galima sugrąžinti į gyvenimą. Jis buvo visiškai miręs, suvyniotas į drobules ir palaidotas kape. Klinikinė mirtis yra laikina ir grįžtama, o Lozoriaus mirtis buvo negrįžtama jokiomis natūraliomis priemonėmis. Jis nebuvo „atgaivintas“, o prikeltas iš tikros mirties.

Evangelija kviečia mus pažvelgti ne tik į patį stebuklą, bet ir į tai, kaip Dievas veikia mūsų gyvenime. Joje aiškiai pasakyta, kad Jėzus mylėjo Lozorių ir jo seseris. Tačiau, išgirdęs apie ligą, jis dar dvi dienas delsė ateiti. Mums atrodo: jei myli – skubėk padėti, jei gali išgydyti – nedelsk. Tačiau Dievo delsimas nėra abejingumas. Tai sąmoningas veikimas, kylantis iš jo gerosios valios. Jei Jėzus būtų atėjęs iš karto, Lozorius būtų tiesiog pagydytas. Bet Jėzus delsė, nes turėjo įvykti kažkas daug didesnio. „Ši liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Dievas veikia mūsų gyvenime ne vien pagal mūsų lūkesčius, bet siekia gilesnio tikslo – sustiprinti mūsų tikėjimą.

Kai Jėzus atėjo pas seseris, jį pasitiko Morta. Pirmieji jos žodžiai yra gilūs – juose susipina skausmas, tikėjimas ir dar ne iki galo suprasta viltis. „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Nepaisydama mirties ir nusivylimo, ji vis tiek sako: „Aš tavimi pasitikiu.“ Ji mato Jėzų kaip ypatingą Dievo siųstą žmogų, bet dar iki galo nesuvokia, kad jis pats yra Gyvenimo šaltinis. Morta žvelgia į praeitį, sakydama: „jei būtum čia buvęs“, bet kartu atsiveria ir ateičiai, tardama: „bet ir dabar žinau…“ Tai tikras tikėjimas, kuris, net ir patirdamas Dievo tylą, sako: „Nors tu, Dieve, tylėjai, aš vis tiek tavimi pasitikiu.“

Pamatęs Mariją verkiančią ir kartu su ja laidotuvių dalyvius, Jėzus pravirko. Tai rodo, kad  Dievas nėra šaltas ar bejausmis – Jėzus patiria tai, ką patiria žmogus. Nors jis žino, kad Lozorių prikels, jis išgyvena liūdesį, netektį ir skausmą. Jis mylėjo Lozorių, o kur yra meilė, ten yra ir gebėjimas dalintis skausmu bei ašaromis. Ir mes, kai išgyvename netektį, skausmą ar vienišumą, nemanykime, kad esame vieni. Dievas yra su mumis net ir tyloje. Jėzus dalijasi žmogaus išgyvenimais, nes jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Savo ašaromis jis tarsi pašventina tikinčiųjų ašaras ir jiems brangių žmonių kapus.

Jėzus atsako Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.“ Jis atskleidžia, kad pats yra gyvenimo šaltinis ir mūsų pergalė prieš mirtį. Žodžiai „kas tiki mane“ reiškia, kad žmogus, kuris jį tiki, yra pakrikštytas, meldžiasi ir gyvena ryšyje su Dievu, net ir po fizinės mirties nepraranda gyvenimo su juo. Mirtis tampa ne sunaikinimu, bet perėjimu. Jėzus sako: „Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki… neragaus mirties“. Tai skamba paradoksaliai, nes visi žmonės miršta. Čia jis kalba ne apie kūno mirtį, bet praneša, kad žmogus, kuris jį tiki, nepatirs amžinosios mirties, o tų, kurie netiki, laukia teismas ir atskyrimas nuo Dievo. Žodžiai „kuris gyvena“ skelbia, kad mūsų gyvenimas su Kristumi prasideda jau dabar – maldoje, bažnyčioje, susitikime su juo Altoriaus sakramente – ir tęsiasi už mirties ribos.

Jėzus nedvejodamas ateina prie kapo. Tai buvo uola, kurios angą dengė užritintas akmuo. Jis taria: „Nuritinkite akmenį.“

Akmuo simbolizuoja tai, kas trukdo gyvenimui – nuodėmę, kaltę, širdies užkietinimą. Nuritinti šį akmenį, tai sąžiningai pažvelgti į save, atsiverti Dievui, išpažinti nuodėmes, kaltę, nuoskaudas. Tai prašyti Dievo pagalbos, kad Viešpats keistų žmogų iš vidaus. Tai ne vienkartinis veiksmas, bet gyvenimo kelias, kuriame, padedant Šventajai Dvasiai, einame iš tamsos į šviesą, iš nuodėmės į šventėjimą.

Tada Jėzus pakelia akis į dangų ir dėkoja dangiškajam Tėvui, kad jau yra išklausytas. Jis meldžiasi garsiai ne todėl, kad Tėvas jį išgirstų, bet kad aplinkiniai įtikėtų, jog jis yra Tėvo siųstas. Jo malda nėra joks slaptas ritualas ar magija – tai atviras, gyvas ryšys su Dievu Tėvu. Ji atskleidžia, kad malda nėra vien tik prašymas, bet dėkojimas, gyvas ryšys su Dievu.

Jėzus galingai sušunka: „Lozoriau, išeik!“ Jis pašaukia jį vardu į gyvenimą. Lozorius išeina iš kapo. Jis dar suvystytas aprišalais, veidas uždengtas drobulėmis. Gyvybė sugrįžta ten, kur ką tik buvo mirtis. Jėzus duoda dar vieną nurodymą: nuimti drobules ir leisti jam laisvai eiti. Lozoriaus išėjimu iš kapo jis parodo, kad tikrai jis yra prisikėlimas ir gyvenimas.

Kas įvyksta po to? Evangelistas pasakoja, kad daugelis įtikėjo Jėzumi, bet buvo ir tokių, kurie apie tai pranešė fariziejams. Vyriausieji žydų kunigai ir fariziejai ima svarstyti, ką daryti. Galiausiai priimamas sprendimas jį nužudyti. Evangelistas rašo: „Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti“.

Lozorius sugrįžo iš kapo, tačiau jo prikėlimas dar nėra galutinis prisikėlimas. Tai ženklas, kad visi bus prikelti: vieni amžinam gyvenimui, kiti teismui ir amžinam atskyrimui. Kaip tai įvyks, mes negalime pilnai pažinti protu. Mūsų patirtis susijusi su laiku, kūnu ir mirtimi, o prisikėlimas peržengia šias ribas. Tai Dievo tikrovė, pranokstanti mūsų pažinimą. Bet tikėjimui nereikia visko suprasti. Tikėjimas pasitiki Dievo pažadu: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“, „Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (plg. Jn 11,25; 6,40).

Lozoriaus prikėlimas rodo, kad Jėzus yra amžinojo gyvenimo šaltinis ir garantas. Jis atskleidžia, kad mirtis ir kapas nėra galutinis taškas, o pereinamoji būsena. Žodis „išeik“ skelbia, kad po mirties Dievas mus, krikštytuosius ir jį tikėjusius žmones, pašauks vardu. Lozorius tampa visos žmonijos paveikslu, o jo išėjimas iš kapo – būsimos šlovės ir prisikėlimo pirmavaizdžiu. Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į naujosios kūrinijos rytą, kai gyvenimas galutinai nugalės mirtį. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli.“ Amen.