Evangelija pasakoja, kaip Jėzus išgydė žmogų, kuris buvo aklas nuo gimimo. Joje atsiskleidžia ryškus kontrastas tarp to neregio ir fariziejų. Išgydytasis palaipsniui pradeda tikėti Jėzumi, o fariziejai, nors fiziškai mato, lieka dvasiškai akli. Todėl ši evangelija kalba ne tik apie fizinį išgydymą. Ji liudija, kad Jėzus yra pasaulio šviesa, kuri atveria žmogui tikrąjį regėjimą. Per šią šviesą žmogus pradeda suprasti, kad Jėzus yra daugiau nei pranašas – jis yra Dievo Sūnus, atėjęs į šį pasaulį.

Fariziejai nenorėjo tikėti, kad akląjį išgydė Jėzus. Pagal jų aiškinimą Jėzus negalėjo būti iš Dievo, nes nesilaikė šabo įstatymo. Žemės sumaišymas su seilėmis jiems prilygo statybininko darbui, o nusiprausimas tvenkinyje – nereikalingam veiksmui, kuris pažeidė šabo poilsį. Todėl jie sakė aklajam: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“, o per antrąją apklausą net tvirtino: „Tas žmogus nusidėjėlis.“ Tačiau buvęs neregys ramiai ir tvirtai atsako: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Ir pridūrė: jei Jėzus „nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“.

Mokinių klausimas: „Kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, kad gimė neregys?“ atspindi to meto mąstymą. Žydų rabinai svarstė galimybę, kad žmogus gali nusidėti dar būdamas motinos įsčiose. Taip pat buvo manoma, kad vaikų kančia gali būti susijusi su tėvų nuodėmėmis. Tačiau Jėzus atmeta tokius spėliojimus. Jis atsako: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“ Taip jis nutraukia svarstymus apie ryšį tarp žmogaus ligų ir kaltės, ir nukreipia dėmesį į Dievo veikimą mūsų gyvenime. Dievas veikia net per sunkias situacijas, bet tie momentai gali tapti naujo gyvenimo pradžia. „Neregyje turi apsireikšti Dievo darbai“, – atsako Jėzus mokiniams.

Šis pasakojimas kalba ne tik apie fizinį žmogaus regėjimą, bet ir apie vidinį žmogaus atsivėrimą Dievui bei įtikėjimą. Bažnyčios Tėvas Augustinas sako, kad neregys simbolizuoja visą žmoniją po nuopuolio. Kaip neregys gimė nematydamas, taip žmogus gimsta su įgimtąja nuodėme, neturintis tikro Dievo pažinimo. Jam reikia Kristaus šviesos, nes Jėzus yra tas, kuris grąžina tikrąjį regėjimą. Prieš išgydydamas žmogų jis sako mokiniams: „Aš esu pasaulio šviesa.“ Savo žodžiu ir Šventosios Dvasios veikimu Kristus apšviečia mūsų protą. Jo dėka mes pradedame pažinti Dievą ir pereina iš tamsos į šviesą. Mums reikalinga Kristaus malonė, kurią jis dovanoja per savo žodį ir sakramentus.

Žemė, sumaišyta su seilėmis ir uždėta ant neregio akių, nukreipia mūsų žvilgsnius į žmogaus sukūrimą. Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Kristaus veiksmas neregiui primena, kad jis yra amžinasis Žodis, per kurį Tėvas sukūrė pasaulį. Priėmęs kūną, jis tapo žmogumi ir veikia tarp mūsų kaip Kūrėjas, atkuriantis tai, kas sužeista. Žemė, sumaišyta su seilėmis iš Kristaus burnos, simbolizuoja gydantį Kristaus žodį. Šis žodis atveria mūsų proto akis – mes pradedame regėti Dievo darbus gyvenime ir juo pasitikėti.

Tačiau išgijimas ateina ne iš karto. Jėzus liepia neregiui eiti nusiplauti akis. Kai Dievo malonė tampa regima mūsų gyvenime, žmogus turi į ją atsakyti tikėjimu ir paklusnumu. Aklasis nuėjo nusiplauti akių Siloamo tvenkinyje. Tai simbolinė nuoroda į mūsų krikštą ir jo galią, kuri išlieka visam gyvenimui. Krikšte mes gavome Šventosios Dvasios dovaną, gimėme iš naujo ir tapome Dievo vaikais. Tačiau krikštas, nors yra vienkartinis veiksmas, žymi naujo gyvenimo su Dievu pradžią. Jame prasideda žmogaus tikėjimo kelias. Toliau žmogus kviečiamas klausytis Dievo žodžio, gyventi Bažnyčios bendruomenėje. Nors krikštas nuplauna nuodėmes, dėl įgimtosios nuodėmės pažeistos žmogaus prigimties žmogus vis dar nusideda. Todėl krikštas po sakramento apeigos suteikimo reiškia kasdienę nuodėmių išpažintį Dievui, atsiprašymą, atsivertimą ir atgailos kelią, kuriuo eidamas žmogus vis iš atsinaujina ir tampa nauju žmogumi.

Neregio istorija parodo, kaip žmoguje, Dievo malonės veikiamas, auga tikėjimas. Paklaustas, kas jį išgydė, jis atsako: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo… ir aš praregėjau.“ Jėzuje jis kol kas mato tik paprastą žmogų, tačiau jo tikėjimas palaipsniui ima gilėti. Jis supranta, kad Jėzus nėra paprastas žmogus, bet Dievo siųstas pranašas. Galiausiai, per antrąją apklausą, jis jau drąsiai sako: „Jis iš Dievo. […] Jei šis žmogus nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“ Jis suvokia, kad Jėzuje veikia Dievo galia. Kai Jėzus jį suranda ir paklausia: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“, jis atsako: „Tikiu, Viešpatie.“ Šį tikėjimą jis išpažįsta viešai, net ir tada, kai fariziejai grasina pašalinti jį iš sinagogos.

Evangelija atskleidžia tikėjimo paradoksą. Tas, kuris buvo fiziškai aklas, pradeda matyti ir tikėti Jėzų, o fariziejai, kurie regi, lieka dvasiškai akli. Tikrasis „matymas“ nėra vien fizinis regėjimas – tai gebėjimas atpažinti Dievo veikimą gyvenime ir pradėti pasitikėti Jėzumi. Neregys kalba paprastai ir nuoširdžiai: „Aš buvau aklas, o dabar matau. Jėzus atvėrė man akis.“ Fariziejai klysta ne todėl, kad neturėjo žinių, bet todėl, kad jų akys buvo užvertos Dievo veikimui. Jie rėmėsi vien Mozės įstatymu ir tvirtino, kad Jėzus yra nusidėjėlis, nes gydė šabo dieną. Tačiau jie nekėlė svarbiausio klausimo: kaip žmogus, kuris gimė aklas, staiga pradėjo matyti? Jie laikėsi įstatymo raidės, bet nepastebėjo Dievo veikimo. Jų akys buvo sveikos, bet nepajėgė atpažinti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jų religija buvo paremta ritualais ir įstatymo vykdymu, tačiau joje trūko meilės.

Evangelija kviečia mus pamatyti save šioje istorijoje. Ji parodo, kad Dievas veikia mūsų gyvenime ir kaip mes galime atsakyti į jo kvietimą. Ji ragina pripažinti savo dvasinį aklumą. Fariziejų bėda buvo ta, kad jie manė viską žinantys. Tačiau tikrovė nėra suprantama vien tik logika ar žmogaus protu. Tikėjimas leidžia pamatyti Dievo veikimą ir gilesnę gyvenimo prasmę, kurios vien protas dažnai nepastebi. Fiziškai neregys buvo aklas, tačiau dvasiškai pradėjo matyti daugiau nei tie, kurie turėjo regėjimą.

Evangelija taip pat kviečia mus leisti Jėzui patepti mūsų akis savo žodžiu, kurį girdime Bažnyčioje. Tai reiškia pasitikėti Dievu net tada, kai ne viską suvokiame. Fariziejų pavyzdys skatina kiekvieną paklausti savęs: ar mano tikėjimas yra gyvas, ar tik tradicija? Galime turėti religinių žinių, tačiau neatverti savo širdies Dievui maldoje. Tebūna mūsų tikėjimas asmeninis ryšys su Kristumi. Kai Jėzus klausia: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“, tegu tikinti širdis su tuo išgydytu neregiu taria: „Tikiu, Viešpatie!“ Amen.