Evangelija pasakoja apie pokalbį tarp Jėzus ir Samarietės prie šulinio. Ji paliečia gilią tikėjimo temą – atskleidžia, kas yra tikrasis Dievo garbinimas, gyvasis vanduo ir Mesijas. Ši evangelija skaitoma Gavėnios laikotarpiu, nes jos tema yra atsivertimas, dvasinis troškulys ir naujo gyvenimo pradžia. Bažnyčios tradicijoje ji laikoma vienu svarbiausių tekstų, padedančių ruoštis Velykoms. Samarietė prie šulinio yra kiekvieno žmogaus paveikslas Gavėnios kelyje – žmogaus, kuris sutinka prisikėlusį Kristų ir Velykose pradeda atnaujintą gyvenimą.

Jėzus, keliaudamas per Samarija, sustojo pailsėti prie Jokūbo šulinio. Buvo vidurdienis, karšta diena, o Jėzus buvo pavargęs nuo kelionės. Tuo metu prie šulinio atėjo samarietė pasisemti vandens. Jėzus kreipėsi į ją ir paprašė: „Duok man gerti.“ Moteris nustebo, nes žydai paprastai nebendraudavo su samariečiais. Tuomet Jėzus pradėjo kalbėti apie kitokį vandenį – apie „gyvąjį vandenį“, kuris pilnai numalšina troškulį ir žmoguje tampa šaltiniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą. Moteris nesuprato ir galvojo Jėzus kalba apie kokį nors šaltinio vandenį. Ji paklausė, kaip jis gali duoti tokį vandenį. Tik palaipsniui ji pradėjo suvokti, kad prieš ją stovi Dievo žmogus. Ji paklausė Jėzaus apie tikrą Dievo garbinimą – ar jį reikia garbinti Gerizimo kalne Samarijoje, ar Jeruzalėje. Jėzus atsakė, kad jau ateina laikas, kai „tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa“. Galiausiai moteris prabilo apie laukiamą Mesiją. Tada Jėzus jai aiškiai pasakė: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu.“

Samarietė yra kiekvieno žmogaus paveikslas. Ji atspindi žmogų, su praeitimi, žaizdomis, gyvenimo patirtimi. Ji jaučia dvasinį troškulį – ieško gyvenimo prasmės, laimės, gyvenimo pilnatvės. Kaip ir kiekvienas žmogus ji bando rasti laimę įvairiuose dalykuose: santykiuose, darbuose, pasiekimuose, pasaulio dalykuose. Tačiau visa tai nepatenkina giliausio sielos troškulio. Pasaulio dalykai teikia tik laikiną džiaugsmą. Širdis lieka tuščia, kol nesutinka Dievo.

Neatsitiktinai samarietės susitikimas su Jėzumi vyksta prie šulinio. Dvasine prasme šulinys atspindi žmogaus širdies gelmę. Šulinyje yra tik paprastas vanduo – jis numalšina troškulį tik laikinai. Po kurio laiko žmogus vėl nori gerti. Tik Kristus gali duoti gyvąjį vandenį, kuris tampa „versme trykštančia į amžinąjį gyvenimą.“ Jis suteikia malonę ir Šventosios Dvasios dovaną, kuri veda į naują dvasinį gyvenimą.

Samarietė tik palaipsniui gauna tikrą tikėjimą. Iš pradžių ji Jėzuje mato tik žydą. „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę gerti?“ – klausia ji. Vėliau ji jame atpažįsta pranašą. „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas.“ Galiausiai ji suvokia, kad prieš ją stovi Mesijas. „Tai aš, kuris su tavimi kalbu“ – sako Jėzus.

Samarietės kelias panašus į daugelio žmonių tikėjimo kelią. Nors atsivertimas ir įtikėjimas gali būti staigus, tikėjimas dažniausiai auga palaipsniui. Tačiau visais atvejais svarbiausias momentas yra širdies susitikimas su Jėzumi – kai mes jį sutinkame jo žodyje ir Altoriaus sakramente.

Jėzus sako, kad tikėjimas nėra tik tradicija. Jis yra gyvas santykis su Dievu, malda, širdies atvirumas ir pasitikėjimas Dievu. Tikrasis tikėjimas atsiskleidžia, kai Dievą pradedame garbinti „dvasia ir tiesa“.

Samarietė klausė Jėzaus apie tikrąją Dievo garbinimo vietą. Samariečiai Dievą garbino ant Gerizimo kalno. Tuo tarpu žydai tikėjo, kad vienintelė tinkama Dievo šlovinimo vieta yra Jeruzalė. Moteris norėjo sužinoti, kurie yra teisūs. Jėzus atsako, kad ateina laikas, kai Senojo Testamento garbinimo vietos nebebus esminės. Po savo Dangun žengimo jis atsiųs Šventąją Dvasią ir per Sekmines įsteigs Bažnyčią žemėje. Ji nebus pririšta prie vienos koordinatės žemėje. Dievo tauta jį garbins dvasia ir tiesa.

Krikščionybėje garbinimas „dvasia ir tiesa“ yra ir asmeninis, ir bendruomeninis. Naujajame Testamente tikintieji meldėsi asmeniškai, bet sekmadienį rinkdavosi kartu klausytis Dievo žodžio ir švęsti Šventąją Vakarienę. Bažnyčia nėra tik pastatas – ji yra gyvoji Kristaus bendruomenė. Kai dar nebuvo bažnyčių, arba kai bažnyčios buvo griaunamos, tuomet tikintieji rinkdavosi vieni pas kitus namuose ir ten klausydavosi Dievo žodžio ir priimdavo sakramentą. Tad garbinimas „dvasia ir tiesa“ reiškia tiek vidinį tikėjimą, tiek bendruomeninį šlovinimą Dievo namuose.

Evangelija kviečia mus savęs paklausti: „Kur aš ieškau vandens? Kaip bandau numalšinti širdies troškulį?“ Jėzus skelbia, kad tik jis gali tikrai atgaivinti širdį, nes jo žodis yra „gyvasis vanduo“, kuris „trykšta į amžinąjį gyvenimą“.

Samarietės susitikimas su Jėzumi vidurdienį rodo, kad Dievas ateina į mūsų kasdienybę. Jis primena, kad ne tik žmogus ieško Dievo, bet ir Dievas žmogaus. Jėzus pirmas prakalbina samarietę. Moters tikėjimas gimsta ne iš valios pastangų ar filosofinių apmąstymų, bet klausantis Kristaus žodžio. „Tikėjimas iš klausymo, – sako apaštalas Paulius, – o klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17).

Ši evangelija taip pat nukreipia mūsų žvilgsnį į būsimuosius laikus. Gyvasis vanduo reiškia amžinąjį gyvenimą, tikrąjį susitikimą su Dievu ir dangaus laimę. Žmogaus troškulys yra sielos ilgesys. Mes esame sukurti amžinam gyvenimui. Joks žemiškas dalykas negali pilnai patenkinti širdies. Tikrasis gyvenimo šaltinis yra Kristus. Augustinas sako: „Nerami mūsų širdis, kol nesiilsi tavyje“.

Garbinimas „dvasia ir tiesa“ galiausiai nukreipia mūsų žvilgsnį į galutinį Dievo šlovinimą danguje, tobulą ryšį su Dievu. Tai liudija Apreiškimo knyga, kurioje aprašoma dangaus bažnyčia, kur žmonės dėkingi ir su džiaugsmu šlovina Dievą. Ten sielos troškulys bus pilnai numalšintas.

Todėl ši Evangelija kviečia ir mus šiandien ateiti prie šulinio – prie Kristaus per jo žodį ir sakramentą. Jėzus mums siūlo gyvąjį vandenį – Dievo malonę, kuri gaivina ir guodžia mūsų širdis. Jei mes iš jo geriame, tada ir mūsų gyvenime pildosi jo pažadas: gyvasis vanduo tampa versme, mums trykštančia į amžinąjį gyvenimą. Amen.