Jėzaus pokalbis su Nikodemu – vienas giliausių ir prasmingiausių Evangelijos tekstų. Jame atsiveria trys esminės tiesos: be dvasinio atgimimo nėra įėjimo į Dievo karalystę, be tikėjimo nėra amžinojo gyvenimo, o be Dievo meilės nebūtų jokio išganymo. Įsiklausykime, ką ši žinia reiškia mums šiandien.

Fariziejus Nikodemas buvo išsilavinęs to meto žmogus. Jis atėjo pas Jėzų naktį, nes bijojo savo bendraminčių – jų priešiškumas Jėzui jau buvo akivaizdus. Vis dėlto širdyje jis pripažįsta, kad Jėzus yra Mokytojas, atėjęs nuo Dievo. Todėl jis trokšta išgirsti apie išganymą ne iš nuogirdų, bet iš paties Jėzaus lūpų.

Evangelija apie dieną ir naktį, apie šviesą ir tamsą kalba ne tik kaip apie paros laiką, bet kaip apie vidinę žmogaus būseną. Daugelis žmonių pas Dievą ateina gyvenimo naktį, kai jie išgyvena sunkumus – ligas, netektis, kai patiria dvasinę tuštumą, neranda atsakymų vien tik protu į gilesnius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui: „Ar mano gyvenimas turi gilesnę prasmę?“ Gyvenimo naktis ragina žmogų ieškoti šviesos. Ji dažnai būna pradžia tikros maldos, gilesnio pasitikėjimo Dievu ir atsivėrimo Dievo malonei pradžia.

Nikodemas ateina pas Jėzų naktį, nes jo širdyje buvo tam tikra vidinė tuštuma. Vien tik žydų religinio Įstatymo laikymasis jo nebetenkino. Jis ieškojo gilesnės prasmės, troško daugiau sužinoti apie Dievą iš Mokytojo, kuris, kaip pats pripažino, buvo „atėjęs nuo Dievo“. „Rabi, mes žinome, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius tu darai, jei Dievas nebūtų su juo.“

Jėzus matė, kad Nikodemo tikėjimas dar buvo paviršutinis – labiau paremtas protu negu gyvu pasitikėjimu Dievu. Nikodemą ypač žavėjo Jėzaus darbai – ligonių išgydymas ir demonų išvarymas. Tačiau tikėjimas, kuris remiasi vien emociniu susižavėjimu ar intelektiniais svarstymais, yra nepastovus. Jis nepasiekia tikrosios tikėjimo esmės – vidinio pasitikėjimo Dievu. Todėl Jėzus iš karto nukreipia pokalbį nuo išorinių ženklų prie širdies perkeitimo. Jis praneša, kad žmogus negali vien savo protu „įeiti“ į Dievo karalystę – reikia Dievo veikimo žmogaus širdyje – gimimo iš aukštybės. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.“

Nikodemas mąstė žemiškai. Jis buvo įpratęs prie taisyklių ir nustatytų religinių normų, todėl manė, kad dvasinis augimas pasiekiamas laikantis Įstatymo. Jis dar nesuprato Jėzaus žodžių, todėl klausė: „Kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas?“ Nikodemo klausimas – tai ir daugelio žmonių klausimas. Ar aš pats galiu save perkeisti? Ar yra būdas „tapti “ nauju žmogumi?

Jėzus Nikodemui atskleidžia, kaip vyksta atgimimas: „Iš tiesų, sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ Jis aiškiai parodo, kad dvasinis atgimimas nėra moralinis pasitaisymas. Į Dievo karalystę neįmanoma įeiti savo darbais ar pastangomis. Atgimimas iš vandens ir Dvasios yra vien tik Dievo malonės darbas, kurį jis teikia krikšte. Todėl mūsų dvasiniam atgimimui Jėzus įsteigė Krikšto sakramentą. Jame paprastas vanduo, sujungtas su Dievo Žodžiu ir Šventąja Dvasia, nuplauna nuodėmes, atgimdo naujam gyvenimui ir dovanoja amžinojo gyvenimo pažadą.

Nikodemas rėmėsi vien protu, todėl vis dar nesuprato Jėzaus žodžių. Tuomet Jėzus atgimimą paaiškina pasitelkdamas gamtos reiškinio pavyzdį. Jis parodo, kad tai, ko nematome žemiškomis akimis, dar nereiškia, jog to nėra. Pavyzdžiui, krikšte mes matome tik paprastą vandenį, sujungtą su Dievo žodžiu, užpilamą ant kūdikio ar suaugusiojo. Tačiau mūsų akys nemato, kas tuo metu vyksta dvasine prasme – kokį darbą atlieka pats Dievas. „Vėjas taip pat yra nematomas, – sako Jėzus, – tačiau tai nereiškia, kad jo nėra.“ Mes matome jo poveikį: siūbuojančius medžius, judančius lapus, girdime jo ošimą. Taip ir su atgimimu. Krikšte Dievo darbas yra tikras, nors jis pranoksta mūsų akis ir protą. Kaip vėjas palieka savo pėdsakus gamtoje, taip Dvasia per Krikšto vandenį atlieka savo darbą žmogaus širdyje.

Krikšto malonė dovanojama visam gyvenimui. Tačiau kas nutinka, jei žmogus nustoja tikėti? Ar jam reikia krikštytis iš naujo? Ne. Pakartotinio krikšto nereikia. Dievas neklysta – ir pirmą kartą jis nesuklydo. Krikštas yra vienkartinis veiksmas. Šventasis Raštas kalba apie „vieną krikštą“. Dievo pažadas nesikeičia, net jei žmogus nuo jo nutolsta. Tuomet reikia ne naujo krikšto, bet sugrįžimo prie Dievo malonės, kuri buvo dovanota krikšte. Šis sugrįžimo kelias yra atgaila, nuodėmių išpažinimas ir atnaujintas pasitikėjimas Kristumi. Iš tikrųjų visas krikščionio gyvenimas yra nuolatinis sugrįžimas prie krikšto. Senasis žmogus su savo nuodėmėmis kasdien turi mirti atgailos keliu, o naujasis – kasdien keltis naujam gyvenimui. Tai kasdienė kelionė šventėjimo keliu. Apaštalas Paulius ją sieja su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“

Kai Nikodemas vis dar klausia: „Kaip tai gali būti?“, Jėzus nukreipia jo žvilgsnį nuo paties atgimimo į šaltinį, iš kurio kyla ir atgimimas ir išgelbėjimas – į kryžių. Jis sako: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Izraelitai maištavo prieš Dievą, ir dėl jų maišto tarp jų atsirado nuodingos gyvatės. Daugelis buvo įgelti ir mirė nuo nuodų. Tada Dievas įsakė Mozei padaryti varinį žaltį ir iškelti jį ant stulpo. Ir kas tik pažvelgdavo į tą iškeltą žaltį – likdavo gyvas. Tas varinis žaltys nebuvo priešnuodis įprasta prasme. Jame nebuvo jokios gydomosios galios. Išgelbėjimas slypėjo ne pačiame metale, bet Dievo pažade. Žmogus, pažvelgęs į žaltį, pasitikėjo tuo, ką pasakė Dievas ir pasveikdavo.

Kaip anuomet izraelitai žvelgė į iškeltą žaltį ant stulpo, taip ir šiandien žmogus, apsinuodijęs įvairiomis nuodėmės formomis, yra kviečiamas žvelgti į Jėzų. Kas paprastu, pasitikinčiu tikėjimu žvelgia į už mūsų nuodėmes mirusį Kristų, tas nebus pasmerktas, bet turės amžinąjį gyvenimą. Kristus savo krauju pašalina nuodėmės nuodus ir panaikina kaltę. Jame yra visiškas atpirkimas nuo Dievo bausmės ir amžinojo gyvenimo dovana. Šią žinią evangelistas Jonas sutraukia į vieną sakinį, kuriam nėra lygaus visoje pasaulio literatūroje. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Jėzų tikintis žmogus turi amžinąjį gyvenimą jau dabar, nes išgelbėjimas pagrįstas ne žmogaus nuopelnais, o vien tik Kristaus darbu – nuodėmių atpirkimu jo mirtimi ant kryžiaus. Turėjo būti „iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Nes „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį ne teisti ir ne pasmerkti nusidėjusio žmogaus. Jo tikslas buvo užtarnauti žmonėms išganymą ir išgelbėjimą – kiekvienam, kuris jį tiki. Taip Nikodemas išgirdo iš Jėzaus lūpų žinią apie Dievo meilę, kuri yra visa apimanti, nes ji skirta ne paskirai tautai, bet „kiekvienam, kuris jį tiki.“

Ir mus, kaip Nikodemą, aplanko gyvenimo naktis. Būna valandų, kai atsiduriame gyvenimo dykumoje, kur mus gelia nuodėmė, o patys savęs išgydyti negalime. Mes galime stengtis, teisintis, slėptis – bet nuodėmės nuodų patys pašalinti nepajėgiame. Tačiau Dievas atsiuntė savo Sūnų ir jį iškėlė, kad per krikšto atgimimą perkeltų mus iš mirties į gyvenimą. Todėl žvelkime ne į save, bet į Gelbėtoją. Atgimę iš vandens ir Dvasios, žvelkime į Iškeltąjį ant kryžiaus, nes kas jį tiki, tas jau dabar turi amžinąjį gyvenimą. Amen.