Didžiausi gundymai mus aplanko tada, kai esame pavargę, vieniši, emociškai išsekę. Silpnumo akimirka šėtonui būna proga pasiūlyti kokį nors lengvesnį kelią. Jis niekada nesiūlys pasitikėti Dievu, jam tarnauti, o kokią nors greitesnę išeitį, kuri veda į nuodėmę. Šiandienos Evangelijoje šėtonas Jėzų aplankė būtent tokioje būsenoje, kai po 40 dienų pasninko, jis buvo vienas ir nusilpęs dykumoje.

Jėzus buvo gundomas iš karto po krikšto, kuriame Šventoji Dvasia patepė jį misijai. Tačiau prieš viešą tarnystę jis pirma turėjo būti gundomas. Tokia buvo dangiškojo Tėvo valia, kad žmogaus kūną priėmęs jo Sūnus patirtų tas pačias pagundas, kurias patiriame mes. Todėl ta pati Dvasia, kuri ant jo nužengė krikšte, jį iš karto nuvedė į dykumą. Tai kartu buvo savanoriška Jėzaus kelionė, nes kova su šėtonu buvo Jėzaus žemiškos tarnystės dalis. „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, – pasakys jis, pranešdamas, kad yra siųstas „skelbti belaisviams išvadavimo“ ir „vaduoti prislėgtųjų.“

Gundytojas prie Jėzaus prisiartino po 40 dienų pasninko, kai jis buvo kūnu nusilpęs. Evangelistas atskleidžia gudrų gundymo būdą. „Jei tu Dievo Sūnus, – taria jam gundytojas, – liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“

Alkis natūraliai mažina kūno atsparumą tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jis silpnina protą, trukdo priimti tinkamus sprendimus. Jėzui sakydamas „jei tu esi Dievo Sūnus“ šėtonas tiesiog verčia jį stebuklingais būdais pasirūpinti maistu. „Nepatikėsiu, kad tu esi Dievo Sūnus, jei nepaversi šių akmenų duona.“

Jei Jėzus patenkintų šį gundytojo prašymą, jis parodytų, kad nepasitiki dangiškojo Tėvo apvaizda. Izraelitai ja nepasitikėjo dykumoje ir murmėdami klausė Mozės: „Ar Dievas tikrai mumis pasirūpins?“ Paversdamas akmenis duona Jėzus ne tik abejotų Dievo apvaizda, bet ir panaudotų savo dieviškas galias savanaudiškiems tikslams. Taip būtų peržengta labai svarbi riba, iškreipianti Jėzaus tarnystės tikslą: iš tarnystės žmogui – į savanaudiškumą. Šia, lyg ir „nekalta“ nuodėme, Jėzus sugriautų dangiškojo Tėvo skirtą žmogaus išgelbėjimo planą.

Jėzus pripažįsta žmogaus priklausomybę nuo maisto, tačiau parodo, kad gyvenimą palaiko ne tik tai, ką galime padėti ant stalo, bet ir tai, kuo leidžiame maitintis savo sielai. Galingiausias ginklas prieš pagundas yra Dievo žodis, todėl Jėzus sako: „Parašyta: žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.” Neužtenka rūpintis vien tuo, kas maitina kūną. Be Dievo žodžio net sotus žmogus lieka silpnas, o su juo net alkstantis gali išlikti tvirtas.

Atstumtas, bet neįveiktas velnias ieškojo naujų gundymo būdų. Nepavykus sukelti nepasitikėjimą Dievu gyvybės palaikymo priemonėmis, jis bandė Jėzuje pasėti puikybės ir savęs šlovinimo sėklą. Jis pastatė jį ant šventyklos šelmens ir ėmė cituoti Dievo žodį. „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Velnias citavo Ps 91, 11, bet praleido žodžius, „kad ir kur tu eitum“. Jie skelbia Dievo apsaugą einant jo keliais, o ne šokant į pavojų savo noru. Psalmė liudija, kad Dievas mus saugo kelyje, kuriuo jis pats veda, o ne tada, kai žmogus pats siekia susikurti sau pavojų ir ima reikalauti stebuklo. Tai yra Dievo gundymas, todėl Jėzus sako: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo.”

Dievas nėra „gelbėjimo tarnyba“, kurią galime iškviesti, jei patys sąmoningai statome save į pavojų. Dažnai žmogus tai daro vedamas puikybės. Ji, kaip ir fizinis išsekimas, atveria mūsų širdis gundytojui. Ji daro žmogų aklą pavojui ir kurčią Dievo balsui. Tai dvasinis gundymas ir tikriausiai net vienas pavojingiausių. Šėtonas tada ateina pas mus ne su akivaizdžiu blogiu, o net su labai „dvasingais“ pasiūlymais.

Šėtonas vis tiek nuo Jėzaus neatstojo. Jis dar kartą jį puolė, siekdamas sugriauti Dievo planą. Jis dabar panaudojo viziją, kurios metu parodė viso pasaulio karalystes bei jų didybę. Evangelistas Lukas sako, kad tai įvyko „viena akimirka“. Tai buvo ne realus geografinis vaizdas, o staigus, sutrauktas regėjimas – tarsi „blyksnis“, kuriame pateikiama visa pasaulio didybė kaip viena viliojanti vizija. Šėtonas Jėzui parodė ne tikrovišką pasaulį, o tokį, koks jis mus vilioja – blizgantį, bet be kryžiaus. Jis jam tarė: “Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.”

Žmogui tai būtų labiausiai viliojantis pasiūlymas. Visą gyvenimą jis turi dirbti, kantriai kurti savo gerovę, o čia vieną akimirką siūlomas ne tik visko pertekęs, bet ir šlovingas gyvenimas. Tai ne Dievo kelias, kuris žmogui būna lėtas, reikalaujantis ištvermės, atsakomybės. Tai klasikiniai spąstai, įžūlus gundymas, kai šėtonas žmogui siūlo kažką, kas neturi tikro pagrindo. Jis kalba taip, tarsi melas būtų tiesa.

Šėtonas už tai iš Jėzaus reikalauja pagarbinimo, lyg šis puolęs angelas būtų aukštesnė būtybė už Dievą. Šis puikybės įsikūnijimas trokšta būti kaip Dievas. Visų jo gundymų esmė ir mūsų atžvilgiu yra tokia pati: „Pastatyk mane Dievo vietoje.“ Todėl Dievas pirmuoju įsakymu mums sako: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.“

Jėzus šį įžeidimą priima bekompromisiškai. “Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk!” Jis nutraukia dialogą. Kai gundymas reikalauja to, kas priklauso tik Dievui, vienintelis atsakymas yra „eik šalin šėtone“.

Kelionė į dykumą buvo Jėzaus tarnystės kelio pradžia. Išlaikęs gundymus, jis toliau ėjo dangiškojo Tėvo nurodyti keliu – iki Kryžiaus ir Prisikėlimo. Dykumoje Jėzus kartu parodė, kad jis dalijasi mūsų silpnumu, supranta mūsų pagundas ir dvasines kovas. Laiške Hebrajams rašoma: „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hbr 4, 15-16).

Mes ne visada laimime prieš pagundas, bet Kristus laimėjo už mus. Jėzaus gundymas mums teprimena, kad dvasinėse kovose mes nesame vieniši – jo pergalė tebūna mūsų stiprybė. Kai mums būna sunku, kai jaučiamės silpni, kai atsiduriame gyvenimo dykumoje, prisiminkime, kad šalia mūsų yra tas pats Kristus, kuris nugalėjo šėtoną dykumoje, kryžiuje ir prisikėlime. Laikykimės jo žodžio, malda artinkimės prie jo malonės sosto, ir turėkime drąsos pasakyti: „Eik šalin, šėtone“, kai kas nors bando užimti Dievo vietą mūsų širdyje. Amen.