Kas Jėzus yra iš tikrųjų? Mokytojas? Pranašas? Įkvėpiantis pavyzdys? Šis klausimas buvo aktualus jo mokiniams. Jie matė stebuklus, girdėjo jo mokymą, bet dar iki galo nesuprato, su kuo iš tiesų keliauja. Šiandienos Evangelijoje Jėzus pats atsako į šį klausimą – ne žodžiais, o savo šlove. Tai akimirka, skirta ne akims pasigėrėti, o mūsų tikėjimui sustiprinti.

Jėzus pasiėmė tris mokinius į kalną, kad jiems parodytų, kas jis yra iš tikrųjų – Dievo Sūnus dangiškojo Tėvo šlovėje. Iki tol Jėzaus dieviškoji šlovė tik retkarčiais prasiverždavo per jo žmogiškąją prigimtį: per išgydymus, jo mokymą ir kitus ženklus. Ant kalno mokiniai savo akimis praragėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus – Dievas, mūsų išgelbėjimui priėmęs kūną per Mergelę Mariją.

Ant kalno įvyko ypatingas įvykis – jo dieviškosios prigimties šlovė pasirodė virš žmogiškosios. „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“, – rašo evangelistas. Jėzus buvo Dievo Sūnus amžinybėje, bet ant kalno jis leido mokiniams pamatyti tai, kas paprastai buvo „paslėpta“ po žmogiškumo šydu. Tai jis jiems turėjo parodyti, kad sustiprintų juos prieš būsimą kryžiaus sukrėtimą.

Jėzaus susitikimas su Moze ir Elijumi iš amžinybės rodo, kad jame išsipildo Dievo Įstatymas ir Pranašai. Kalno pamoksle jis yra pasakęs: „Nemanykite, jog atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų; ne panaikinti atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Mozė ir Elijas su Jėzumi kalbėjosi apie įvykius Jeruzalėje, kurie turėjo nutikti.

Mozė atstovauja Dievo Įstatymą. Per dešimtį Dievo įsakymų mes esame mokomi mylėti Dievą visa širdimi, siela ir protu, ir artimą kaip save. Dievą mylime, kai neturime kitų dievų, kai nevartojame jo vardo be reikalo, kai švenčiame šventąją dieną atėję į bažnyčią pasimelsti. Artimą mylime, kai gerbiame tėvą ir motiną, nežudome, ne svetimaujame, nevogiame, nekalbame netiesos prieš artimą, negeidžiame svetimo vyro ar žmonos, nei nieko, kas jam priklauso.

Elijas – vienas didžiausių Senojo Testamento pranašų. Ant kalno jis susitinka su Dievo Sūnumi, parodydamas, kad Jėzus yra Kristus, apie kurio atėjimą skelbė pranašai. Kito jau nebereikia laukti. Pranašai skelbė, kad jis atvers mums Dievo Karalystę, savo kančia ir mirtimi atpirks nuodėmingą žmogų iš Dievo bausmės ir pasmerkimo, jog jis prisikels iš numirusių. Atėjo metas tam išsipildyti.

Regėdami šią akimirką apaštalai patyrė nepaprastą amžinybės artumą ir grožį. Petras norėjo pratęsti šį amžinybės regėjimą. Jis tarė Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“ Jis nebenorėjo leistis nuo kalno, bet čia pasilikti. Tačiau kalno akimirka nebuvo skirta įsikūrimui, o sustiprinimui kelionei žemyn į Jeruzalę, į kryžių. Dievo numatytas mūsų išgelbėjimo planas yra ne Atsimainymo kalne, o Golgotoje, kur Jėzus bus iškeltas ant kryžiaus.

Petrui dar bekalbant įvyko tai, ką bažnyčia vadina teofanija – Dievo apsireiškimas, kurį žmogus gali patirti. Evangelistas rašo: „Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Dangiškasis Tėvas patvirtina, kad Jėzus yra ne tik pranašas ar mokytojas. Jis yra dangiškojo Tėvo mylimasis Sūnus. Tėvo žodžiai „jo klausykite“ reiškia, kad Senojo Testamento įstatymo ir pranašysčių laikas jau baigiasi. Dabar ateina malonė ir tiesa, kuri atsiskleidžia Jėzuje Kristuje ir jo Evangelijoje.

Patyrę teofaniją „mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę.“ Bet Jėzus prieina, paliečia juos ir taria: „Kelkitės, nebijokite!“

Biblijoje susitikimas su Dievo šventumu dažnai sukelia baimę. Žmogus suvokia savo nuodėmingumą šventojo Dievo šviesoje, bet Dievas nepalieka žmogaus sugniuždyto savo didybės akivaizdoje. Jis aplanko švelnumu per jo Sūnų. Jėzus perkeičia mūsų ryšį su Dievu. Tikinčiam žmogui nebereikia Dievo bijoti kaip grėsmės. Per Jėzaus kryžių Dievas yra ne tolimas Teisėjas, o mūsų Tėvas.

„Besileidžiant nuo kalno, Jėzus mokiniams įsakė nepasakoti apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“ Jėzus liepė mokiniams apie tai tylėti, nes be kryžiaus ir prisikėlimo atsimainymo šlovė galėjo būti neteisingai suprasta. Tik Velykų šviesoje Jėzus galutinai parodys, kas jis yra.

Evangelija turi savo dvasinę prasmę. Biblijoje kalnas simbolizuoja vietą, kur Dievas apsireiškia. Ant Sinajaus arba Horebo kalno Dievas apsireiškė Mozei ir Elijui. Atsimainymo kalne šie du vyrai vėl susitinka su Dievu Jėzaus Kristaus asmenyje. Dvasine prasme kalnas šiandien yra bažnyčia, kur Dievas mus lanko savo žodžiu ir Sakramentu. Ėjimas į bažnyčią gali pareikalauti mūsų pastangų, bet sąmoningai pasirinkdami skirti laiko Dievui, mes atveriame savo širdį susitikimui su Viešpačiu, kuris mus sustiprina prieš kasdienybės rutiną ir iššūkius. Kaip apaštalai su Jėzumi leidosi nuo kalno, taip ir Bažnyčia yra vieta, iš kurios Dievas, sustiprinęs savo žodžiu ir Sakramentu, siunčia mus atgal į pasaulį.

Mozė mums primena Dievo įstatymą, bet ne tą apeiginį, kurio laikėsi žydai, o įstatymo šerdį – Dešimtį jo įsakymų. Elijas simbolizuoja sąžinės balsą. Jis kelia klausimą, ar mes gyvename taip, kaip moko Dievas, kviečia mus tiesinti savo kelius. Šios dvi asmenybės iš amžinybės liudija, kad šventųjų bendrystė apima dangų ir žemę – vieną šeimą danguje ir žemėje. Visi Kristų tikintys žmonės turi vieną dangiškąjį Tėvą ir sudaro vieną šeimą, nepaisant to, ar dalis jos narių jau peržengė mirties slenkstį, ar dar keliauja žemėje.

Ir mes šiandien esame Dievo artumoje per jo žodį ir Altoriaus sakramentą. Kaip apaštalai, dvasiškai sustiprinti jau tuoj leisimės atgal į kasdienybę – į darbus, rūpesčius ir džiaugsmus. Ne visada matysime šviesą, ne visada patirsime Dievą šalia. Grįžtant į kasdienybę teskamba mūsų širdyse dangiškojo Tėvo balsas, kuris sako: „Jėzus yra mano mylimasis Sūnus – Jo klausykite.“ Jei klausysime Kristaus, nepasimesime net kryžiaus kelyje, nes jis ves iš tamsos į viltį, iš mirties į gyvenimą. Neškimės namo jo žodį kaip šviesą mūsų kelyje. Amen.