Jėzus sako: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę.“ Kai girdime jo kritiką fariziejams, tikriausiai pagalvojame, kad tai apie juos, o ne mus. Bet Jėzus kalba ne fariziejams, o jo mokiniams. Jis parodo, kad fariziejus gali gyventi ir mumyse. Tai mūsų išorė, kuri nori atrodyti teisi prieš kitus, bet nenori leisti Dievui pakeisti širdies. Jėzus moko širdis mylėti, nes iš meilės Dievui ir artimui gimsta tikras Įstatymo vykdymas.

Evangelijoje Jėzus kalba apie besūrę druską. Druska – tai grynas natrio chloridas, todėl savo chemine sudėtimi ji negali prarasti sūrumo. Jėzus čia kalba apie druską, kuri buvo kasama iš Negyvosios jūros apylinkių. Ji buvo su smėlio, gipso ir kitomis priemaišomis. Tokia druska netiko sūdymui. Ji buvo barstoma Šventyklos kieme, kad žmonės per lietų nepaslystų, nes jai ištirpus likdavo baltai pilkšvas grūdėtas mišinys. „Tokia druska niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“, – sako Jėzus.

„Jūs esate žemės druska.“ Jis nori, kad mes būtume ištikimi savo krikščioniškam pašaukimui, nepaslėptume tikėjimo bažnyčios sienose, bet suteiktume pasauliui Dievo Įstatymo ir Evangelijos skonį.

Sūrumas – tai drąsa gyventi pagal jo mokymą šiame pasaulyje. Tai rinktis sąžiningumą, net kai tai kainuoja – nesukčiauti, nors „visi taip daro“, neapsimesti, lyg nematytume neteisybės. Žmogus linkęs pasiduoti daugumos įpročiams. Įrodyta, kad žmogui lengviau meluoti kartu su visais. Mus veikia minios spaudimas ir baimė būti atstumtiems. Lengviau tylėti, kai tyli visi, lengviau prisitaikyti, kai prisitaiko visi. Priešintis miniai reiškia rizikuoti tapti nepatogiu, nepritapti. Kartais „žemės druska“ yra vienas žmogus, kuris pasako tiesą – ir to pakanka.

Jėzus kviečia gyventi pasaulyje, bet neištirpti jame, kaip ištirpdavo toji druska, kuri buvo metama sumindžioti Šventovės kieme. Jis kviečia gyventi tarp žmonių, bet kartu išlikti jo mokiniais, kurie nepraranda sąžinės balso. Jėzus tai parodė savo pavyzdžiu. Jis gyveno „pasaulyje“, valgė su nusidėjėliais, dalijosi žmonių kasdienybe, bet jis neperėmė pasaulio mąstymo. Jis niekada neprarado sūrumo.

„Jūs esate pasaulio šviesa.“ Krikščionis nėra šviesos šaltinis pats iš savęs. Tikroji šviesa yra Dievo Sūnus, nes jis sako: „Aš esu pasaulio šviesa“ (Jn 8,12). Jėzaus mokiniai yra tik jo šviesos atspindys. Kaip mėnulis atspindi saulę, taip ir jo mokiniai turi atspindėti jo mokymo šviesą. Tai mus apsaugo nuo dvasinio išdidumo ir dirbtinio išorinio šventumo.

„Žibintas nėra vožiamas po dubeniu.“ Tikėjimas neturi būti slepiamas. Tai reiškia ne „reklamuoti save“, kaip daro Jehovos liudytojai gatvėse, o nebijoti parodyti tikėjimo, kai tai reikalinga ir dėl to nejausti gėdos. Juk šviesos tikslas – kad žmonės šlovintų Dievą – „kad žmonės matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

Tas miestas ant kalno, apie kurį kalba Jėzus, yra bažnyčia. Tai vienintelė vieta žemėje, kur Jėzus pats aplanko savo tautą Evangelijos žodžiu ir sakramentu. Dievo tauta turi būti matoma visiems. Jos centras turi būti Kristus – jo kryžius, atgaila, ir malonė. Ši šviesa – tai ne bendras moralinis apšvietimas. Tai šviesa, liudijanti, kad išgelbėjimas ateina per tikėjimą Kristumi ir jo kryžiaus auka, kuria jis mums užtarnavo nuodėmių atleidimą ir gyvenimą. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“ (1 Pt 2, 24), – rašo apaštalas Petras.

Jėzus primena, kad mūsų teisumas turi viršyti fariziejų teisumą. Bet kaip viršyti teisumą tų, kurie visų akyse buvo „šventi“?

Mūsų teisumas „viršija“ fariziejų ne todėl, kad mes geresni už juos, o todėl, kad jis kyla ne iš mūsų pastangų, bet iš Dievo malonės. Tai teisumas, kuris yra ne vaidinamas, o kyla iš širdies, kurioje dvelkia Dievo meilė. Jėzus bara fariziejus: „Jūs valote taurės išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo, … ir nepaisote teisingumo ir Dievo meilės.“

Jėzus kviečia puoselėti teisumą, kuris kyla iš tikinčios širdies. Tai vidinis teisumas, kuris ateina iš Dievo. Jis gaunamas per tikėjimą Jėzumi, kuris už mus mirė ir prisikėlė. Tik tikėjimo teisumu mes galime „viršyti“ fariziejų teisumą, nes tada mūsų širdyse veikia Dievo malonė, kuri yra galingesnė už mūsų pastangas. „Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems“ (Rom 3, 22), – rašo apaštalas Paulius.

Jėzus sako, kad jis atėjo ne panaikinti Dievo įstatymo, bet jį įvykdyti. Dievo Įstatymas niekur nedingsta. Mums yra skirti 10 Dievo įsakymų ir juos vykdyti turime ne vien todėl, kad Dievas draudžia nuodėmę, o iš meilės jam.

Dievo įstatymas randa pilnatvę Kristuje. Jis mylėjo Dievą ir artimą visa savo širdimi. Ten, kur mes sulaužome Įstatymą, Jėzus jį įvykdė už mus. Būdamas šventas, jis prisiėmė ant savęs mūsų nuodėmes. Ant kryžiaus susitiko Dievo teisingumas ir Dievo gailestingumas: Nekaltasis prisiėmė kaltę, kad kalti būtų išlaisvinti. Jo kryžiaus auka mes vien iš malonės gauname tai, ko nenusipelnėme – atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Kristuje išsipildė ir pranašų žodžiai apie Gelbėtoją. Jie sakė, kad Mesijas kentės. Kryžiuje tapo tikrove jo žodžiai: „Aš atėjau ne panaikinti įstatymo ir pranašų, bet juos įvykdyti“.

Tad šiandien Jėzus mums primena, kas mes esame: žemės druska ir pasaulio šviesa – ne savo jėga, bet Jo malone. Mūsų teisumas nėra mūsų nuopelnas, bet dovana per tikėjimą nukryžiuotu ir prisikėlusiu Jėzumi. Todėl eidami į savo kasdienybę, nepamirškime: Kristus yra mūsų sūrumas, Kristus yra mūsų šviesa, Kristus yra mūsų teisumas. Iš Jo malonės gyvenkime, o visa, ką darome, tebūna Jo šlovei. Amen.