Kalno pamoksle Jėzus mus moko apie šventėjimo kelią. Jis parodo, koks turi būti gyvenimas pagal Dievo valią. Viešpats jį susumuoja į vieną sakinį: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Jo pamokslas yra daugiau, nei Dešimt Dievo įsakymų, kuriose pabrėžiama, ko turėtume vengti ir ką daryti. Tai Dievo Įstatymo pilnatvė, prakilnesnis kelias, kurio mes turėtume žengti. Tačiau kai mes sulyginame savo širdis su šiuo keliu, matome, kad mes esame apgailėtini, vargšai, kurti ir akli dvasiniuose dalykuose.

Kalno pamokslą pirmiausia jis skiria savo mokiniams. Tačiau Jėzų sekė ne tik jie, bet ir minios, kurios plūdo iš visų pusių, norėdamos jo pasiklausyti. Žmonės primygtinai „stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19). Jis palipo ant kalno papėdės, kad truputį atsiskirtų nuo minios triukšmo ir kad visi išgirstų apie šį prakilnesnį kelią. Dvasine prasme kalnas simbolizuoja kilimą širdimi – kvietimą pakilti virš kasdienybės ir išgirsti kvietimą šventėjimui, kurį Dievas lydi savo paties palaiminimais. Mokiniai simbolizuoja bažnyčią – tuos, kurie seka jo mokymu ir perduoda jį kitiems.

„Palaiminti, turintys vargdienio dvasią.“ Kas yra tie vargšai dvasioje? Jie yra pirmieji palaimintieji, nes nuo jų prasideda Kalno pamokslas. Būti vargšu dvasioje nereiškia būti materialiai vargšu, silpno charakterio, būti nuolat liūdnam ar pasyviam. Vargšai dvasioje – tai žmonės, kurie suvokia savo dvasinį skurdą prieš Dievą. Jie neturi kuo pasigirti Dievo akivaizdoje, nepasitiki savo teisumu ar gerais darbais. Tai žmonės, kurie jaučia širdyje dvasinę tuštumą ir ją atveria, kad Dievas užpildytų savo dangaus karalystės turtais – nuodėmių atleidimu ir malonėmis. Jų jau dabar yra dangaus karalystė – Dievas veikia jų gyvenime, jie gyvena jo malonėje. Dievo Karalystė žmogui prasideda ne danguje, o širdyje.

„Palaiminti liūdintys.“ Gyvenime mes susiduriame su įvairiomis aplinkybėmis, kurios mums sukelia liūdesį. Bet Jėzus čia turi mintyje dvasinį liūdesį, kuris kyla pažinus tiesą apie save Dievo akivaizdoje. Šis liūdesys skiriasi nuo depresijos, kuri veda į užsidarymą savyje, izoliuoja nuo žmonių, sako: „nėra išeities.“ Tai širdies liūdesys, kai žmogus pamato savo nuodėmę, supranta savo atotrūkį nuo Dievo. Palaimintųjų liūdesys veda link Dievo, skatina melstis, ateiti į bažnyčią, atverti širdį Viešpaties paguodai. Todėl Jėzus sako: „Jie bus paguosti“ nuodėmių atleidimu, Šventosios Dvasios paguoda ir viltimi.

„Palaiminti romieji.“ Ramybė yra vidinė būsena, kai žmogus sako: „Man yra ramu“. Tuo tarpu romumas yra širdies laikysena – sąmoningas mūsų pasirinkimas neatsakyti blogiu į blogį, net turint tam galią. Tai ne būsena, o elgesys, kurį galime ugdyti. Mes galime jausti pyktį, bet pasirinkti neįžeisti, nekeršyti, kalbėti švelniai. Jėzus sako: „Aš romios ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Jis turi galią teisti, bet taria: „Aš tavęs nepasmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Prisikėlęs Jėzus neprimena Petrui kaltės, kai jis tris kartus jo užsigynė. Jėzus sako: „Romieji paveldės žemę“. Jie turės tvarų, brandų ir palaimintą gyvenimą šiame pasaulyje, kuris paremtas ne jėga, o Dievo palaima.

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo.“ Tai teisumas, kuriuo siekiame kad gyvenimas būtų teisingas, ne iškreiptas, kad blogis, melas ir neteisybė nebūtų laikomi norma, kad mūsų gyvenimas atitiktų Dievo valią. Jėzus kviečia to alkti ir trokšti, norėti iš visos širdies. Jis primena, kad kaip kūnas negali ilgai be maisto ir vandens, taip siela be tokio teisumo nyksta. „Jie bus pasotinti“, – sako jis, – nes Dievas rodys gyvenimo kryptį, suteiks ramybę ir vidinę jėgą gyventi teisingai. Gėris šiame pasaulyje nebebus našta, o taps gyvenimo būdu.

Krikščioniško tikėjimo vaisių požymis yra gailestingumas. Mūsų gailestingumas turi būti ne pareiginis gailestingumas, o kilti iš patirto Dievo gailestingumo. Krikščionio širdis sako: „Man buvo atleista, manęs Dievas neatstūmė, jis manęs pasigailėjo, kai aš to nenusipelniau. Jei Dievas su manimi buvo kantrus, tai kaip aš galiu būti negailestingas kitam?“ „Palaiminti gailestingieji“, – sako Jėzus, – nes tokioje širdyje Dievo malonė lieka gyva. „Jie susilauks gailestingumo.“

O kas yra tie tyraširdžiai, kuriuos Jėzus vadina palaimintais? Širdis yra tai, kas iš tiesų valdo žmogų. Tai – žmogaus sielos centras. „Tyra širdis“ reiškia nesuskaldytą širdį. Ji netarnauja dviem ponams, nepasirodo vienokia Dievui, kitokia žmonėms. Ji nebėga nuo tiesos apie save, parodo Dievui savo silpnumą, nepasiduoda veidmainystei. Tai skaidrumas Dievo akivaizdoje. Tai nereiškia būti be nuodėmės, neturėti kovų ar pagundų, būti moraliai tobulam. Tyra širdis yra be melo. Ji regės Dievą tikėjimu, atpažins jo veikimą gyvenime, o galiausia regės jį „veidas į veidą“ amžinybėje.

„Palaiminti taikdariai“. Tai krikščionys, kurie ne tik myli taiką, bet yra uolūs taikos skleidėjai neapykantos draskomame pasaulyje. Tai žmonės, kurie nekursto priešiškumo, net kai turi progą, stengiasi sutaikyti, kai krikščioniškose bendruomenėse vyksta nesutarimai, susiskaldymai. Jie neapsimeta, kad viskas gerai, bet ieško susitaikymo, net jei tai kainuoja. Jie bus vadinami Dievo vaikais, nes Dievas yra taikos ir ramybės Dievas. Jis sutaikė su savimi pasaulį Jėzaus kryžiuje. Apaštalas Paulius sako: „Mes buvome sutaikinti su Dievu per jo Sūnaus mirtį…“ Taikdariai yra tie, kurie gyvena iš kryžiaus sutaikinimo. Jie bus vadinami Dievo vaikais, nes daro tai, ką daro jų dangiškasis Tėvas.

Galiausiai Jėzus praneša apie brandžiausią palaiminimą. Jis atskleidžia, kas nutinka tiems, kurie patiria išvardintus palaiminimus. „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“.

Krikščionis gali būti persekiojamas „dėl teisumo“ – dėl gyvenimo pagal Dievo valią, kuris neprisitaiko prie melo, neleidžia netiesai jaustis patogiai. Toks gyvenimas išryškina kontrastą – nuodėmę vadina nuodėme, nepaslepia blogio gražiais žodžiais. Visa tai sukelia pasipriešinimą ir persekiojimą. „Dėl manęs“ – Jėzus sako. Kas atmeta Kristų, dažnai atmeta ir tuos, kurie jį seka – net jei jų elgesys teisingas ir taikus. „Būkite linksmi ir džiūgaukite“. Tai ne kvietimas apsimesti laimingais. Tai kvietimas pakeisti požiūrį. Dabartinis skausmas nėra paskutinis žodis. Tikinčiojo laukia „didelis atlygis danguje“ – Dievo pripažinimas ir ateities pilnatvė. Apaštalas Paulius, kuris pats tai išgyveno asmeniškai, sako: „Dabartiniai kentėjimai nėra verti palyginimo su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ Tai ne uždarbis, gaunamas nuopelnais ar dėl patirtos kančios, ir ne senovės romėnų posakis: „Per kančias į žvaigždes“. Dangus – tai Dievo dovanos pilnatvė.

Jėzus kviečia mus tapti tokiais, pasitikint Dievo veikimu, o ne vien savo jėgomis. Jis parodo krikščionišką gyvenimą, kuris gimsta iš malonės. Nes Dievo Karalystė prasideda ne tada, kai mes pasiekiame tobulumą, o tada, kai leidžiame Dievui veikti mūsų netobulame gyvenime. Amen.