Jėzus savo žemišką misiją pradeda ne Jeruzalėje, ne šventykloje, o Galilėjoje – krašte, kurį sostinės Jeruzalės gyventojai laikė provincija. Jis pasirenka šį kraštą, kad pirmiausia jį apšviestų evangelijos šviesa. Savo mokiniais jis taip pat pasirenka ne išminčius, bet paprastus žvejus. Ne todėl, kad kiti būtų netinkami, bet todėl, kad Dievo šviesa pirmiausia pasiekia tuos, kurie neatrodo iškilūs, neturi kuo pasigirti. Ši evangelija kelia klausimą, kur Dievas pradėjo savo kelią mūsų gyvenime.

Evangelija prasideda lemtingu momentu. Jėzus sužino, kad Jonas Krikštytojas jau yra suimtas. „Balsas dykumoje“, kuris ruošė Išganytojui kelią nutyla. Tačiau nutildžius paskutiniojo Senojo Testamento pranašo balsą, pats Dievas ima kalbėti per Jėzų Kristų.

Jėzus palieka Nazaretą ir ateina į Galilėją. Jis apsistoja Kafarnaume prie Genezareto ežero, kur kitoje pusėje buvo Zabulono ir Neftalio sritys. Ten gyveno mišri žydų, graikų ir kitų tautų bendruomenė. Dauguma gyventojų ten išpažino pagoniškus stabus. Evangelistas parodo, kad tai ne atsitiktinis Jėzaus sprendimas, bet pranašo Izaijo pranašystės išsipildymas. „Zabulono ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja! Tamsoje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.”

Kristus pradeda savo misiją ten, kur žmogus labiausiai nutolęs nuo Dievo. Jis skelbia evangeliją tais pačiais žodžiais, kuriais Jonas Krikštytojas ruošė jam kelią. „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Tai reiškia: keiskite savo gyvenimo kryptį, nes Dievas jau veikia tarp jūsų. Jis primena gyventojams jų vidinę sielos būseną, kuri yra nuodėminga ir pilna pasaulio užgaidų. Jis kviečia apgailėti nuodėmes ir atverti širdis tikėjimui jo gerąja žinia. Tada pats Dievas sulaužys piktus polinkius ir nuodėmei linkusią valią, ir širdis taps jo karalystės vieta. Dievas įžengs į mūsų gyvenimą, jį keis, kad neštume dvasios vaisius.

Dievo Sūnui sutėjo metas pasirinkti mokinius. Jų bus dvylika, kurie simboliškai reiškė 12 Izraelio genčių. Tačiau jis pasirinks ne 12 rašto aiškintojų ar šventyklos pareigūnų, o paprastus žmones – žvejus, muitininką. Tuo jis parodys, kad Dievo karalystė neketina reformuoti senos Izraelio tvarkos, bet visa kuria nauja. 12 apaštalų taps naujos Dievo tautos branduolys.

Eidamas palei ežerą jis pamatė brolius Petrą ir Andriejų. Jiems jis kalbėjo jų gyvenimo kalba, tuo, ką jie laikė savo tapatybe. „Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Pasakymu „žmonių žvejais“ jis aiškiausiai išsakė jiems skirtą naują pašaukimą. Jie taps apaštalais, skelbs evangeliją tautoms ir priims į Kristaus bažnyčią žmones. Gal būt tai skamba paradoksalu, kad Dievas apaštalais pasirenka paprastus žmones, neturinčius jokių turtų, ir padaro juos dangiškųjų turtų skelbėjais. Evangelija yra tokios prigimties. Dievas ją patiki ne pasaulio galiūnams ar išminčiams, o Galilėjos žvejams. Neužilgo jis pamatė dar du brolius – Jokūbą ir Joną, ir juos jis pašaukė.

Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės evangeliją ir gydydamas visokias žmonių ligas. Sinagogos tada buvo mokyklos ir maldos namai. Jėzus žmonėms aiškino Senąjį testamentą, Švento Rašto vietomis parodė, kad pildėsi, kas apie Mesiją parašyta Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse. Senasis Testamentas tapo gyvu liudijimu žmonių akyse. O religiniams autoritetams jis pasakys: „Jūs tiriate Raštus [ST], nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą; o jie liudija apie mane“ (Jn 5, 39).

Evangelistas rašo, kad garsas apie jį pasklido net po visą Siriją. Žmonės pas Jėzų nešė įvairių ligų suimtus, kuriuos jis išgydydavo savo dieviškąja galia. Su jo šlove augo ir jo sekėjų minia. Žmonės pas jį atvykdavo iš visų apie ežerą esančių vietovių ir net iš Jeruzalės. Visi norėjo pamatyti žmogų, kuris savo darbais stebino tautą. Pildėsi pranašo Izaijo žodžiai: „Tamsoje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.”

Evangelija mums pateikia keletą asmeninių prasmių. Jono krikštytojo suėmimas buvo tamsos momentas, tačiau būtent tada pradėjo kalbėti Jėzus. Kai gyvenime mus lanko tamsa, tai nereiškia, kad Dievas tyli. Tokiomis akimirkomis Dievas dažnai būna arčiau. Kai Jėzus sako: „Atsiverskite, ne Dievo karalystė prisiartino“, jis kviečia atverti širdį Dievui, kad Viešpats taptų gyvenimo centru, o ne priedu. Tie tinklai, kuriuos paliko pirmieji apaštalai, simbolizuoja visa, kas sielą laiko pririštą prie seno gyvenimo būdo. Tai prisirišimas prie laikinių dalykų, meilė kūriniams labiau nei Kūrėjui; tai mūsų aistros ir įpročiai; tai turtų, garbės ir didybės troškimas. Visa tai trukdo sielai pakilti link Dievo. Palikti tinklus, reiškia palikti senus prisirišimus, bet ne bėgti nuo pasaulio, o leisti Dievui veikti, kad jo karalystė prisiartintų ir apsigyventų tarp mūsų. Ligos simbolizuoja sielos sužeidimus. Kristaus malonė atstato tai, ko pats žmogus nepajėgia savo jėgomis.

Minios iš visur reiškia būsimą bažnyčios gimimą. Ji sudaryta ne iš atrinktųjų ar tobulų, bet iš tų, kurie ateina su savo ligomis, sielos skausmais, kuriems reikalingas Gerasis Ganytojas ir Gydytojas. Tai žmonės iš skirtingų vietų, su skirtingomis istorijomis, bet juos visus vienija vienas dalykas – Kristus ir jo evangelija, ir malonė, kurią jis teikia teikia per Žodį ir Sakramentą.

Todėl ši Evangelija šiandien nėra tik pasakojimas apie tai, kas vyko Galilėjoje. Tai kvietimas ir mums. Kristus ir šiandien lankosi ne tik ten, kur dvelkia tikėjimas, bet ir ten, kur širdyje tamsu. Jis ir šiandien mums sako: „Atsiverskite, nes prisiartino Dievo Karalystė.“ Tai reiškia – atverkime jam savo gyvenimą, leiskite jam tapti centru, o ne priedu. Kur jis įžengia, ten prasideda sielos išgijimas, ten žmogus tampa dvasiškai išlaisvintas. Tegul šiandien kiekvienas iš mūsų savęs paklausia: kur Jėzus yra mano gyvenime. Amen.