Šiandienos Evangelija mus nukelia į pačią Jėzaus viešosios tarnystės pradžią, į laiką po jo krikšto Jordane. Tai akimirka, kai Jonas Krikštytojas dar kartą parodo į Jėzų ir ištaria žodžius, kurie nuskamba per visą Bažnyčios istoriją: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Nuo šio liudijimo prasideda mokinių kelias ir tikroji mokinystė.

Iki krikšto Jonas asmeniškai Jėzaus nepažinojo. Tačiau Dievas buvo jį paskyręs atpažinti Mesiją ne pagal žmogišką pažinimą, o pagal duotą ženklą. Krikšto metu Jonas regėjo ant Jėzaus nusileidžiančią ir pasiliekančią Šventąją Dvasią karvelio pavidalu. Tai tapo neabejotinu ženklu, kad Jėzus yra žmonijos Gelbėtojas. Todėl Jonas gali liudyti: „Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris pasiuntė mane krikštyti vandeniu, buvo man pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’“ Ir jis tęsia: „Aš tai mačiau ir liudiju, kad jis yra Dievo Sūnus.“

Šventosios Dvasios įkvėptas Jonas Krikštytojas kalba apie Jėzų ne vien kaip apie žmogų, bet atskleidžia jo dieviškąją tapatybę. „Jis yra tas, kuris pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.“ Sakydamas, kad Jėzus „pirmiau už mane buvęs“, Jonas liudija ne apie laiką, bet apie amžinybę – Jėzus yra Dievo Sūnus, egzistuojantis nuo amžinybės, Dievo Žodis, per kurį visa buvo sukurta ir per kurį esame išgelbėti. Jo liudijimas peržengia pranašo ribas ir perauga į tikėjimo išpažinimą.

Jonas Kristų apibūdina ne kaip pasaulietinį karalių, kokio laukė daugelis žydų, bet kaip „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Šiais žodžiais jis primena pranašo Izaijo skelbtą kenčiantį Mesiją. Dangiškasis Tėvas siunčia savo Sūnų į pasaulį, kad jis taptų Velykų Avinėliu, ant kurio būtų uždėtos mūsų nuodėmės. Kaip Išėjimo iš Egipto naktį kiekviena žydų šeima turėjo paaukoti avinėlį, kad mirties angelas aplenktų jų namus, taip dabar Dievo Sūnus sutinka tapti tuo Avinėliu, kuris, paaukotas už mus, išgelbsti žmoniją iš amžinosios mirties. Jis prisiima ne tik mūsų asmenines nuodėmes, bet ir viso pasaulio nuodėmę – nuo Adomo iki paskutiniojo žmogaus – kad kiekvienam tikinčiajam padovanotų amžinąjį gyvenimą. Kristus laisvai sutinka kentėti ir mirti mūsų vietoje, kad jo krauju būtume atpirkti iš nuodėmės vergijos ir gautume amžinąjį išganymą.

Jonas liudija, kad Jėzus krikštys Šventąja Dvasia. Nors Jėzus turėjo Šventąją Dvasią nuo pat įsikūnijimo Mergelėje Marijoje, ši Dvasios pilnatvė iki tol dar nebuvo viešai atskleista. Po krikšto Jordane ant jo nusileidusi Šventoji Dvasia regimai patvirtino Jėzaus dievišką tapatybę ir jo išganymo darbą. Jo žmogiškoji prigimtis tapo regimai patepta Šventąja Dvasia, tačiau šis patepimas nereiškia, kad Jėzus gavo tai, ko anksčiau neturėjo. Nuo pat įsikūnijimo jis buvo pilnas Šventosios Dvasios ir, kaip Dievo Sūnus, niekada nebuvo nuo jos atskirtas. Sakydamas, kad Jėzus krikštys Dvasios krikštu, Jonas liudija, jog Kristus duoda žmogui pačią Šventąją Dvasią, kuri perkeičia širdį ir keičia gyvenimą iš vidaus.

Jono mokiniai girdėjo jo liudijimą apie Jėzų. Kitą dieną, kai Jonas buvo su dviem savo mokiniais, jis vėl, pamatęs Jėzų, nenustojo liudyti, kad jis yra Dievo Avinėlis. Išganymo žinia apie Kristų turi būti nuolat kartojama. Jonas nepavargo jos skelbti, ir šis liudijimas pažadino mokinių širdis.

Išgirdę šiuos žodžius, mokiniai nusekė paskui Jėzų. Jis, atsigręžęs į juos, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Mokytojau, kur gyveni?“ O Jėzus jiems tarė: „Ateikite ir pamatysite.“

Vienas iš šių mokinių buvo Andriejus, Petro brolis. Kito vardas neįvardytas, tačiau atidžiai skaitant Jono evangeliją galima suprasti, kad tai pats evangelistas Jonas. Jie pasiliko su Jėzumi iki vėlyvos nakties. Šis susitikimas pripildė jų širdis Dievo malonės ir pažadino troškimą dalintis tikėjimu su kitais.

Andriejus pirmiausia nuėjo ieškoti savo brolio Simono ir pranešė jam, kad rado pažadėtąjį Mesiją – pranašystėse skelbtą Kristų. Jėzus davė Simonui naują vardą – pavadino jį Petru, tai yra Uola. Šis naujas vardas reiškia naują tapatybę ir naują pašaukimą. Asmeninis susitikimas su Jėzumi per jo žodį, maldą ir sakramentus keičia žmogų ir jo gyvenimo kelią.

Apžvelgę Evangeliją matome, kad tikėjimas prasideda nuo liudijimo ir klausymo. Kaip Jonas savo mokiniams skelbė: „Štai Dievo Avinėlis“, taip ir šiandien Dievas ateina į mūsų gyvenimus per kito žmogaus balsą, skelbiantį, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Tie du mokiniai tampa pavyzdžiu, kaip tikėjimas, gimęs iš klausymo, veda prie sekimo Jėzumi ir gyvenimo su Dievu. Jėzaus žodžiai „Ateikite ir pamatysite“ yra kvietimas ateiti į Bažnyčią – vietą, kur šiandien Kristus gyvena savo skelbiamame žodyje ir sakramentuose. Apaštalas Andriejus yra krikščioniško liudijimo paveikslas. Tai, kas paliečia širdį, natūraliai norisi perduoti kitam. Tikrasis liudijimas nėra savęs reklamavimas ar įtikinėjimas. Tai paprastas ir nuoširdus nukreipimas į Kristų ir į vietą, kur jis randamas. Evangelijos žinios centre visada yra ne skelbėjas, o Jėzus, apie kurį pranešama.

Evangelija nekelia mums nepakeliamų reikalavimų – ji tiesiog kviečia pas Kristų. Ji primena, kad tikėjimas prasideda labai paprastai: nuo išgirsto žodžio, nuo kito žmogaus liudijimo, nuo mažo, bet svarbaus žingsnio Kristaus link. Jėzaus žodžiai „Ateikite ir pamatysite“ kviečia mus į Bažnyčią – vietą, kur jis gyvena savo skelbiamame Žodyje ir Sakramente, kur susitinka su mumis bendruomenėje. Čia jis mūsų laukia ne kaip stebėtojų, bet kaip mokinių, pasirengusių juo sekti. Tad tegul mūsų tikėjimas ir gyvenimas padeda kitiems atrasti tą vietą, kur Kristus gyvena ir laukia kiekvieno. Amen.