Švęsdami Jėzaus Krikšto dieną, mes kartu prisimename ir savąjį. Galbūt neprisimename tiksliai savo krikšto dienos, tačiau Dievas ją prisimena, nes krikštu jis priėmė mus į savo šeimą. Kaip Jėzui jis ištarė: „Tu esi mano Sūnus“, taip ir mes per krikštą tapome Dievo vaikais ir jo karalystės paveldėtojais. Evangelija taip pat primena, kad krikštas nėra praeities įvykis. Dievo malonė, kurią gavome krikšte, veikia mus visą gyvenimą, jei juo pasitikime ir jį mylime.

Jėzui krikštas tapo jo misijos pradžia – akimirka, kai jis viešai sutiko susitapatinti nusidėjėliais. Krikštu jis pasirinko kelią, kuris mūsų atpirkimui iš nuodėmės jį ves per atmetimą ir kryžių. Jis sutinka įvykdyti Tėvo valią, dėl kurios atėjo į pasaulį. Viskas, kas vyks toliau – evangelijos paskelbimas, gydymas, kryžius – išauga iš Jonui ištartų žodžių: „Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“

Jėzus ateina pas Joną prašydamas jį pakrikštyti. Jonas tampa ištiktas šoko. Krikštydamas žmones Jordane, jis skelbė, kad po jo ateina tas, kuriam jis nevertas atrišti apavo dirželio, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“. Ir štai dabar pas jį ateina Jėzus ir prašo būti pakrikštytas. Tas, kuriame nėra jokios nuodėmės ir netyrumo, lyg koks atgailautojas prašo, kad krikštas panaikintų tai, ko jame nėra.

Jėzus nori būti pakrikštytas vardan mūsų. Šiuo veiksmu jis parodo, kad atsistoja nusidėjėlių pusėje. Krikštas tampa jo susitapatinimo su nuodėme ženklu, kuris vėliau pilnatviškai atsiskleis kryžiuje, ant kurio jis prismeigs mus kaltinantį asmeninių nuodėmių raštą. Jėzus stoja nusidėjėlių pusėje ne tam, kad pateisintų nuodėmę, bet tam, kad nė vienas nusidėjėlis neliktų be vilties. Todėl Jonui jis sako: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“

Įvykdyti teisumą reiškia visišką paklusimą dangiškojo Tėvo valiai, kuris siuntė Sūnų, kad „pasaulis per jį būtų išgelbėtas“. Krikščioniško gyvenimo prasme tai reiškia, kad ir mes turime rinktis ne tai, kas patogu ar naudinga, bet tai, kas atitinka Dievo valią, net jei ji reikalauja atsižadėti savęs. Teisumas nereiškia, kad nebeturėtume nuodėmės ar tamptume šventi savo pastangomis. Tai Jėzaus teisumas, kurį mes gauname tikėjimu ir per jo Kūno ir kraujo sakramentą. „Išteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės“ (Rom 5,1).

Evangelistas rašo, kad Jėzui išbridus iš vandens „atsivėrė dangus“. Šventoji Trejybė aplankė žemę – ne perkeltine prasme, bet tikrovėje. Šventoji Dvasia ant Jėzaus nusileido tarsi karvelis, o dangiškasis Tėvas tarė: „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“ Švenčiausioji Trejybė patvirtina, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ir pažadėtasis Mesijas. Trivienis Dievas parodo pritarimą mūsų atpirkimo darbui.

Biblijoje „uždaras dangus“ reiškia dėl nuodėmės nutrūkusį ryšį tarp žmogaus ir Dievo. Jėzuje Kristuje dangus yra atviras, nes jis tampa gyva sąsaja tarp mūsų ir Dievo. Jis yra mūsų Tarpininkas, Atpirkėjas ir Užtarėjas. „Atviras dangus“ taip pat parodo, kad mūsų krikštas nėra tik paprastas vanduo. Tai, kas įvyko virš Jėzaus, sakramentiniu būdu vyksta ir mūsų krikšte. Krikšte mums atsiveria dangus, nes Dievas per vandenį ir Dvasią atleidžia nuodėmes, atgimdo iš naujo, dovanoja savo malonę ir paskelbia mus savo vaikais. Krikšto dieną ištartas amžinojo gyvenimo pažadas ir Dievo malonės tikrovė galioja visą gyvenimą, net kai krentame ir vėl atsikeliame.

Įžengimas į Jordano vandenį simbolizuoja mirtį, į kurią Jėzus sąmoningai eina. Tai nuoroda į jo būsimą kryžių, per kurį mums atveriamas kelias į amžinąjį gyvenimą. Jo išėjimas iš vandens yra jo prisikėlimo paveikslas. Kaip Jėzus išbrenda iš Jordano, taip bus prikelti visi, kurie krikšte buvo suvienyti su juo ir išlieka jam ištikimi iki pabaigos. Apaštalas Paulius per šį vaizdinį parodo, kaip mūsų krikštas, vieną kartą atliktas, tęsiasi visą gyvenimą: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?“ – sako jis. „Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad, kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ Kaip Kristus mirė ir prisikėlė, taip ir mūsų vidinis žmogus per atgailą turi kasdien mirti su visomis nuodėmėmis ir piktais geismais, ir kasdien atgimti naujas žmogus, kuris vis labiau žengtų šventėjimo keliu. „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6,1–11).

Todėl šiandien, švęsdami Jėzaus Krikštą, esame kviečiami ne tik pažvelgti į šį galingą įvykį, bet ir atsigręžti į savo krikštą – ne kaip į praeities faktą, bet kaip į dabartinę tikrovę, kurioje gyvename. Dievas ir šiandien taria tą patį pažadą: „Tu esi mano vaikas“, „Kas tiki ir yra pakrikštytas, gyvens amžinai.“ Šis žodis stipresnis už mūsų nuodėmę, kaltę ir viską, kas bando mus atskirti nuo Dievo meilės. Gyventi krikštu reiškia kasdien grįžti prie šio pažado – atgailauti, kai krentame, ir pasitikėti Dievo malone, kuri mus pakelia. Kaip Kristus išėjo iš Jordano išvaduoti mus iš nuodėmės ir mirties, taip ir mes kasdien esame kviečiami gyventi atnaujintą gyvenimą – mirti nuodėmei ir gyventi Dievui. Amen.