Evangelija mums praneša apie Tris Karalius, atvykusius iš Rytų šalies pagarbinti Betliejuje gimusio Karaliaus. Apie jo gimimą jie sužinojo iš danguje pasirodžiusios naujos žvaigždės. Jie buvo dangaus ženklų stebėtojai, to meto astronomai. Jiems tai buvo nauja, neįprasta žvaigždė, todėl ji jiems atrodė reikšminga. Antikos pasaulyje buvo paplitęs įsitikinimas, kad nauja žvaigždė praneša apie gimusį naują valdovą, tad, pamatę dangaus šviesulį, išminčiai jį natūraliai susiejo su karaliaus gimimu. Rytuose, ypač Babilone, po tremties gyveno daug žydų, iš kurių jie tikriausiai sužinojo apie Mesijo pranašystes. Skaičių knyga skelbia: „Žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio“ (Sk 24, 17). Išminčiai dangaus ženklą susiejo su gimusiu “žydų karaliumi”, ir leidosi į kelionę jį pagarbinti.

Trijų Karalių šventė kasmet švenčiama prasidėjus Naujiesiems metams. Kaip trys išminčiai leidosi į kelionę, taip ir mums ši šventė primena, kad gyvenimas nestovi vietoje – jis yra kelionė. Karaliams tas kelias buvo dar nežinomas, taip ir Naujieji metai prieš mus atsiveria kaip nepažintas kelias, kuriame bus ir džiaugsmingų akimirkų, ir išbandymų. Evangelija mums primena, kad Dievas, tarsi Betliejaus žvaigždė, nori su mumis keliauti per šiuos metus – ne tik tomis dienomis, kai mums viskas klostosi gerai, bet ir tada, kai kelias tampa sunkus ir neaiškus. Šventė ragina mus pasitikėti Dievu ir jo vedimu, leisti, kad jo žodis, lyg aušrinė žvaigždė, šviestų mūsų kelią ir vestų į gyvenimą.

Išminčiai nusprendė keliauti į Jeruzalę. Kur gi kitur jie galėjo keliauti, jei ne į sostinę – žymiųjų karalių Dovydo ir Saliamono miestą – kad ten pagarbintų gimusį Karalių? Miesto jie nežinojo, todėl, įžengę pro vartus, klausinėjo žmonių: „Kur yra gimusis Žydų karalius?“ Ši žinia pasiekė karalių Erodą, kuris sunerimo. Naujasis karalius, buvo kilęs ne iš jo šeimos, o tai jam reiškė konkurentą. Evangelistas pasakoja, kad Erodas sukvietė Rašto aiškintojus ir klausė, kur turėjo gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą Izraelį.’“

Tada karalius pasikvietė išminčius pas save. Jį stebino antgamtinis įvykis – neįprasta žvaigždė, todėl jis daug apie ją klausinėjo. Po to jis išsiuntė juos į Betliejų, sakydamas: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs Jį pagarbinčiau.“

Jeruzalė Evangelijoje – tai miestas, kuriame buvo Šventykla, Senojo Testamento Raštai, religiniai autoritetai. Tai vieta, kur Mesijas turėjo būti atpažintas pirmiausia. Tačiau čia jo gimimas nesukelia džiaugsmo, o tik nerimą. Erodas simbolizuoja valdžią, kuri gali būti nukreipta prieš Kristų. Jis kupinas nuodėmės ir valdžios troškimo, todėl bijo netekti savo viešpatavimo. Mesijas žydų buvo suvokiamas kaip valdovas, kariuomenės vadas, kuris jėga išvaduos tautą iš nelaisvės. Erodas bijo tokio Mesijo. Tačiau Jėzaus gimimas Betliejuje, nereikšmingame miestelyje, liudija, kad Jėzus bus ne toks valdovas. Jis yra Gelbėtojas – Dievo karalystės Viešpats.

Išminčiams išėjus iš Jeruzalės vėl pasirodė toji žvaigždė. Ji juos į Betliejų, į kūdikėlio namus. Ši žvaigždė yra daugiau nei dangaus ženklas – ji simbolizuoja Kristų, jo šviesą, kuri ateina į pasaulį ir nušviečia žmogaus gyvenimo kelią. Kaip žvaigždė veda išminčius į Betliejų, taip Kristaus Evangelija mus veda į gyvą susitikimą su Dievu. Kristaus žvaigždė šviečia ne tam, kad ją tik stebėtume ar ja grožėtumės iš tolo, bet kad leistume Evangelijos šviesai pajudinti mūsų gyvenimą, kad eitume paskui Jėzaus šviesą. „Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui“ (ps 119, 105).

Karaliai įteikė tris dovanas: aukso, smilkalų ir miros. Jos atskleidžia, kas yra gimęs Kūdikis.

Auksas yra karališkos valdžios ženklas – jis liudija, kad Jėzus yra Karalius, tačiau ne pasaulietinis valdovas, bet tas, kuriam priklauso žmogaus gyvenimas. Po prisikėlimo jis pasakys: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. … Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“ Auksas simbolizuoja mūsų aukas Dievui – gerus darbus jo garbei ir artimui.

Smilkalai buvo naudojami šventykloje Dievo garbinimui. Jų kvapas kilo aukštyn kaip malda. Dovanodami smilkalus, išminčiai išpažįsta, kad Kūdikis yra daugiau nei žmogus: Jis yra Dievas, per Mergelę priėmęs žmogaus kūną ir vertas garbinimo. Šiandien smilkalai simbolizuoja garbinimą, širdies pakylėjimą link Dievo giesme, malda ir šlovinimu. Atnešti smilkalus reiškia skirti Dievui vietos kasdieniame gyvenime – jam dėkoti ir jį šlovinti.

Mira buvo naudojama balzamavimui ir skausmui malšinti. Tai netikėta dovana kūdikiui. Ji pranašiškai kalba apie būsimą Kristaus kančią ir mirtį, bet kartu primena, kad Dievas, žmogaus kūne patyręs skausmą, nepalieka mūsų vienų skausme.

Trys karalių dovanos yra tikėjimo išpažinimas. Ir mes, aukodami jam savo auksą – tai, kas mums brangu, išpažįstame, kad Jėzus yra Karalius. Dovanodami smilkalus išpažįstame, kad Jėzus yra Dievo Sūnus – Dievas žmogaus kūne. Tai mūsų dvasinis garbinimas, apie kurį apaštalas Paulius sako: „Prašau jus, broliai, dėl Dievo gailestingumo: aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką – tai bus jūsų dvasinis garbinimas“ (Rom 12, 1). Atnešdami jam mirą išpažįstame, kad Jėzus yra Atpirkėjas, kuris savo kančia ir nekalta mirtimi atpirko mus iš nuodėmių ir užtarnavo amžiną išgelbėjimą.

Karaliai į tėvynę parkeliavo kitu keliu. Sapne jie buvo įspėti nebegrįžti pas Erodą. Susitikimas su Kristumi iššaukia širdies atsivertimą, po kurio Dievas pradeda mus vesti „kitu keliu“. Tai nauja gyvenimo kryptis, kurioje Šventoji Dvasia keičia ir šventina patį žmogų. Šiame kelyje žmogus nebelaiko savęs vieninteliu savo gyvenimo šeimininku. Tai tikėjimo kelias, kai maldoje tariame: „Viešpatie, aš einu, bet leisk man eiti kartu su Tavimi.“

Evangelijoje Betliejus nėra tik Jėzaus gimimo vieta. Dvasine prasme jis reiškia Bažnyčią. Išvertus iš hebrajų kalbos, Betliejus reiškia „Duonos namus“. Čia Dievas ne tik apsireiškia savo Evangelija, bet ir apsigyvena – tampa kūnu. Gyvenimo duona ateina į altoriaus duoną ir taurę, aplanko mūsų širdis, kad susivienytų su mumis, nuimtų mūsų nuodėmes ir aprengtų savo šventumu. Atėję į bažnyčią – dvasinį Betliejų – ir sustiprinti Jėzaus žodžiu bei sakramentu, mes grįžtame į kasdienybę kitu keliu – atnaujintomis ir perkeistomis širdimis, kurios pasitiki Dievu ir nori Jam tarnauti.

Tad tegul mūsų gyvenimas tampa liudijimu, kad Kristus yra Karalius, Dievas ir Atpirkėjas. Tegul kiekviena mūsų diena būna dovana jam – mūsų auksas, mūsų smilkalai ir mūsų mira. Amen.