Prieš kelias dienas džiaugėmės Kristaus užgimimu ir kartu su dangaus angelų choru giedojome Gloria: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jį mylintiems žmonėms.“ Tačiau jau per Kalėdas pastebėjome, kad Jėzus gimė prastomis aplinkybėmis – tvartelyje, o jo lopšiu tapo ėdžios. Šiandien, minėdami Nekaltuosius vaikelius, dar aiškiau suvokiame, jog Kristus atėjo ne į idealizuotą, bet į tikrą – nuodėmės pažeistą pasaulį. Jis atėjo tam, kad į šią tikrovę atneštų išganymą. Evangelistas Jonas primena, kad Dievas siuntė savo Sūnų į pasaulį ne jo pasmerkti, bet „kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“, ir kad „kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Evangelija pasakoja apie Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą. Tuo metu ji jau buvo Betliejuje ir gyveno nebe tvartelyje. Iš Rytų kraštų ją buvo aplankę išminčiai, kurie, pagerbdami kūdikėlį Jėzų, atnešė jam dovanų. Tuo pat metu Erodas buvo labai susirūpinęs. Išminčiai karalių mieste tikėjosi rasti gimusį „žydų karalių“, tačiau Erodo rūmuose jo nerado. Sužinojęs, kad pagal pranašystę Kristus turėjo gimti Betliejuje, jis išsiuntė išminčius į ten, tardamas: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Tačiau išminčiai nebegrįžo pas Erodą, o kitu keliu grįžo į savo kraštą.

Į Nekaltųjų vaikelių mirtį reikia žvelgti gilia teologine prasme. Erodas čia pasirodo kaip šėtono įrankis: bijodamas prarasti valdžią, jis atsiduoda absoliučiam blogiui. Šėtonas pradeda Jėzaus persekiojimą nuo pat gimimo. Per Erodo rankas jis mėgina nužudyti Kūdikį, vėliau bandys jį sugundyti dykumoje, priešinsis jo viešajai veiklai, regzdamas melus ir sąmokslus, o per Judą išduos Jėzų teismui, manydamas, kad kryžiuje pagaliau jį nugalėjo. Tačiau Jėzus atskleis, jog šėtonas gali sužeisti, persekioti ir klaidinti, bet negali įveikti Dievo meilės. Kryžius atrodys kaip blogio triumfas, tačiau būtent jame bus užtarnautas nuodėmių atpirkimas ir atvertas kelias į amžinąjį gyvenimą. O po kryžiaus seks prisikėlimas – galutinis Dievo pergalės ženklas.

Erode atpažįstame klasikinius šėtono bruožus. Jis neateina atvirai, kaip baisi ar atgrasi būtybė, bet prisidengia gėrio kauke. Išminčiams jis sako: „Keliaukite ir kruopščiai viską sužinokite apie kūdikį, kad ir aš, nuvykęs, galėčiau jį pagarbin­ti.“ Tačiau jo širdyje slypi klasta – jis nori Jėzų pražudyti. „Jis melagis ir melo tėvas, – taip šėtoną apibūdina Kristus, – jis nuo pat pradžios buvo žudikas ir niekada nesilaikė tiesos“ (Jn 8, 44). Siekdamas apsaugoti savo valdžią, Erodas netgi įsako išžudyti Betliejaus vaikelius.

Evangelija moko, kad krikščionis yra kviečiamas atpažinti šėtono klastas ir apgaules bei joms nepasiduoti. Akimirkomis, kai siūlymai ar pagundos prieštarauja Dievo valiai, esame kviečiami atkartoti Jėzaus žodžius: „Eik šalin, šėtone.“ Tuomet reikia tvirtai atsistoti Dievo pusėje ir ištarti: „Viešpatie, tebūnie tavo valia.“ Jei su pasitikėjimu laikysimės Dievo, šėtonas galės mus tik trumpam sužeisti, bet niekada nepajėgs nugalėti. Dievas yra tvirčiausia apsaugos pilis, kurioje visada rasime saugų prieglobstį.

Juozapas yra klusnumo Dievo valiai pavyzdys. Jis yra Jėzaus globėjas – ne biologinis, bet teisėtas tėvas, nes priima vaiką į savo gyvenimą. Suteikdamas jam Jėzaus vardą, jis pripažįsta jį savo sūnumi. Juozapas klusniai vykdo Dievo nurodymus. Angelui sapne tarus: „Imk kūdikį ir bėk į Egiptą“, jis nedelsdamas paklūsta ir vykdo Dievo valią. Po išminčių pagarbaus apsilankymo jis tikriausiai turėjo kitokios ateities viziją – ramų gyvenimą, tačiau Dievas ją radikaliai pakeičia. Juozapas nesiginčija ir neabejoja – jis veikia. Tikras klusnumas Dievui pasireiškia veikimu. Tai kelias į gyvenimą, nors kartais tas kelias veda per nežinią, lyg kelias į Egiptą.

Egiptas turi dvigubą simboliką. Izraelio istorijoje jis buvo vergijos žemė, tačiau dabar tampa prieglobsčio vieta. Dievas mūsų apsaugai gali panaudoti net „svetimą“, pagonišką kraštą. Šventajai Šeimai apsigyvenus Egipte, ši šalis nustoja būti vien vergijos simboliu ir tampa išgelbėjimo bei saugumo vieta. „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“, – sako pranašas Ozėjas. Egiptas dabar įgyja naują prasmę ir tampa naujojo išėjimo simboliu. Kaip Mozė išvedė Izraelį iš Egipto vergijos, taip Jėzus veda žmoniją iš nuodėmės vergijos į Dievo vaikų laisvę.

Evangelijoje cituojami pranašo Jeremijo žodžiai apie Rachelę, kuri rauda dėl savo vaikų. Rachelė buvo patriarcho Jokūbo žmona, tačiau pranašas ją vaizduoja kaip kenčiančios motinos simbolį. Jeremijo laikais žydų tauta buvo vedama į tremtį. Rama tapo belaisvių surinkimo vieta prieš jų išgabenimą į Babiloną. Rachelė verkia savo vaikų, „nes jų nebėra“. Tremties patirtis buvo suvokiama lyg mirtis – žemės, laisvės ir ateities praradimas. Tačiau Jeremijo žodžiai apie Rachelę nesibaigia rauda. Pranašas perduoda Dievo pažadą: „Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras… Viltinga tavo ateitis, tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę!“ (Jer 31,16–17). Rachelės vaizdinys liudija, kad Dievas yra su verkiančiomis motinomis.

Nekaltieji vaikeliai simbolizuoja persekiojamą Bažnyčią. Jie yra pirmoji dangiškoji Kristaus palyda, nes pirmieji po jo gimimo įžengė į Dievo karalystę. Jie lydėjo Kristų dar prieš kryžių ir per jo mirtį bei prisikėlimą įžengė pro dangaus vartus. Jie nemirė už Kristų sąmoningai, tačiau mirė dėl Kristaus, nes Erodas siekė pražudyti Jėzų. Jie dar neišpažino Kristaus savo lūpomis, bet išpažino jį savo mirtimi. Kaip sako Bažnyčios Tėvas šv. Augustinas: „Jie negalėjo kalbėti, bet jų kraujas kalbėjo.“ Jų mirtis tapo jų liudijimu.

Nekaltųjų vaikelių istorija parodo pasaulį tikroviškomis spalvomis, gal net vieną tikriausių, kokį atskleidžia Evangelija. Jėzus nėra sutinkamas vien džiaugsmu – jo artuma gali išprovokuoti pasaulio priešiškumą ir atmetimą. Nekaltieji vaikeliai atspindi pasaulį, kuriame dažnai kenčia silpniausieji, ir kenčia ne todėl, kad būtų nusidėję. Dievas nesunaikina Erodo trenkdamas į jį žaibu, bet palieka jį jo paties pasirinkimų ir pasmerkimo kelyje. Evangelija moko, kad neteisybę patyręs krikščionis yra kviečiamas ne kerštauti, bet ištverti melą, šmeižtą ir persekiojimus pasitikint Dievu ir liudyti tiesą.

Šventosios Šeimos kelionė į Egiptą simboliškai primena, kad žemiškasis gyvenimas yra laikinoji piligrimystė, o ne galutiniai namai. „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“, – liudija Laiškas hebrajams. Evangelija kviečia neįsikabinti į laikinas saugumo formas – turtus, kūno stiprumą ar socialinę padėtį. Kelionė į Egiptą dar kartą primena, kad žemė nėra mūsų galutinė tėvynė. Tikroji mūsų kryptis – dangiškojo Tėvo namai, į kuriuos kelią mums nutiesė Betliejuje gimęs kūdikis Jėzus.

Todėl šiandien, minėdami Nekaltuosius vaikelius, nesustojame vien ties liūdesiu ir gailesčiu. Mes keliame akis į Kristų, kuris atėjo į nuodėmės pažeistą pasaulį ne tam, kad nuo jo pabėgtų, bet kad jį perkeistų. Jis nuėjo kelią nuo tvartelio iki kryžiaus, kad mums atvertų kelią į Tėvo namus. Tad keliaukime šiuo gyvenimu nebijodami ir neįsikibę į tai, kas laikina, bet pasitikėdami Dievu, kuris yra su mumis kelyje ir kuris laukia mūsų kelionės pabaigoje. Amen.