Mieli broliai ir seserys Kristuje, sveikinu jus šią šventą ir pilną malonės dieną, kurioje švenčiame Jėzaus Kristaus gimimą. Dievas atėjo į mūsų tarpą, o tai reiškia, kad Kalėdos yra ne tik graži tradicija ar gražiai supakuotos dovanos – Dievo meilė tampa mums regima ir lanko mūsų širdis. Ji ateina į mūsų gyvenimus, dalinasi mūsų džiaugsmais ir skausmais, neša mums viltį ir išganymą. Atverkite savo širdis šiai amžinai meilei, leiskime Jėzui veikti mūsų gyvenimuose.

Kalėdos yra ne mitinis įvykis, ne kokia pasaka ar graži legenda, kurią mes pasakojame vaikams. Tai tikras istorinis įvykis, kuris pakeitė pasaulį. Jis prasideda tikru laiku, tikroje vietoje, kai imperatorius Augustas įsako surašydinti visus valstybės gyventojus. Imperatorius manė, kad jis valdė visą to meto žinomą pasaulį, tačiau nežinojo, kad galingoji jo karalystė tapo tik amžinojo mūsų išganymo plano tarnaite.

Visi turėjo eiti įsirašyti į gimtąjį miestą. Kadangi Juozapas buvo kilęs iš didžiojo karaliaus Dovydo namų ir giminės, jis turėjo vykti į Betliejų. Jis keliavo ne vienas, o su Mergele Marija iš to paties Nazareto miesto, su kuria buvo susižadėjęs. Marija, kurioje buvo įsikūnijęs Dievo Sūnus, jau neužilgo turėjo gimdyti, tačiau imperatoriaus įsakymas turėjo būti įvykdytas. Dievo valia šis įsakas buvo paskelbtas tokiu laiku, kad Marija gimdymo metu atsidurtų Betliejuje, nes pranašas Michėjas išpranašavo, kad Mesijas gims šiame mieste. „O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo miestų kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus“ (Mich 5,1). Koks tinkamas Kristaus gimtinės pavadinimas! Betliejus reiškia „duonos namai“. Amžinąjį gyvenimą teikianti duona atėjo į žemę šiame mažame miestelyje.

„Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“, – skelbia evangelistas. Dievo Sūnus, kuris paveldės Dovydo sostą ir kurio karalystė neturės pabaigos, gimsta ne rūmuose, o tvartelyje. Tai ne atsitiktinumas, o paties Dievo apsisprendimas. Gelbėtojas ateina į mūsų pasaulį visiško nuolankumo pavidale. Jis pats norėjo, kad jam nebūtų vietos užeigoje, kad parodytų, jog ateina ne į idealizuotą, o tikrą pasaulį, kuriame gausu nuodėmės, liūdesio ir kančios. Dievas pasirinko žmogišką tikrovę, kad parodytų, jog nėra tokios vietos, tokios gyvenimo situacijos ar tokio žmogaus, kuris būtų jam svetimas. Jėzus ateina į mūsų kasdienybę, su visais sunkumais ir džiaugsmais, kad paliestų mūsų širdis, suteiktų viltį ir parodytų meilę, kurios niekas kitas negali duoti. Apaštalas Paulius sako: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Dievas sąmoningai pasirinko silpnumą, kad žmogus nebijotų prie jo artintis.

Evangelistas toliau rašo: „Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą.“ Jiems buvo lemta pirmiesiems išgirsti apie Jėzaus gimimą. Viešpaties angelas juos aplanko ir taria: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“

Piemenėliai – tai paprasti žmonės. Tokiems pirmiausia paskelbiama geroji naujiena. Jie simbolizuoja tikėjimą, atvirumą ir paprastumą – savybes, kurių reikia, norint priimanti Dievo evangeliją. Jie buvo pasiruošę klausytis, tikėti ir veikti pagal gautą žinią: „Eikite ir pamatykite kūdikėlį.“ Kalėdos kviečia kiekvieną iš mūsų būti nuolankiais, atvirais ir jautriais Dievo žodžiui ir veikimui. Jos primena, kad Dievas vertina širdį, o ne pareigas ar galią.

Angelas sako: „Aš skelbiu jums didį džiaugsmą“. Šis džiaugsmas nėra paviršutiniškas. Jis kyla ne iš laikinų išorinių aplinkybių, bet iš Dievo veikimo mūsų gyvenime. Šio džiaugsmo šaltinis – Dievas, kuris atėjo pas mus į šį pasaulį, kad mus atpirktų iš nuodėmės ir amžinosios mirties. Angelas pabrėžia: „Jums gimė Gelbėtojas“. Jis praneša, kad Dievas ateina ne tik į pasaulio istoriją, bet ir į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Žodis „jums“ rodo asmeninį kvietimą. Jis kviečia mus priimti Kristų asmeniškai tikėjimu, kad būtų atstatytas prarastas ryšys su Dievu, kad gautume nuodėmių atleidimą ir amžiną gyvenimą.

Angelas Dievo Sūnaus gimimą praneša džiaugsmo šūksniais. Jie tampa įžanga giesmei, kuri pasigirdo Betliejaus laukuose ir pasklido po visą pasaulį. Vos tik Dievo pasiuntinys baigė savo žinią, ūmai prie jo atsiranda didingas dangaus choras, kuris garbina Dievą giesme „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Gelbėtojo gimimo džiaugsmas buvo toks didis, kad jo negalėjo sutalpinti net dangus. Dangus nebegalėjo tylėti, nes Dievas pats nužengė į žmonių tarpą. Tai, kas įvyko Betliejuje, keičia ne tik dangaus, bet ir žemės tikrovę. Džiaugsmas nebesutelpa danguje, nes Dievo meilė tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. Ši giesmė jungia dangų ir žemę, Dievą ir žmogų.

Tam, kad piemenys nepasiklystų perpildytame Betliejuje, angelas praneša, kur ieškoti Mesijo ir kaip jį atpažinti. „Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“

Angelas kviečia ir mus ateiti pas Kristų į Betliejų – į „duonos namus“, nes Jėzus sako: “Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks“ (Jn 6, 5). Betliejus šiandien yra bažnyčia, o prakartėlė – altorius, kuriame mus aplanko gyvybės duona – Kristus Šventojoje Vakarienėje. Jis ateina į bažnyčią ne tik tam, kad būtų garbinamas angelų giesme, bet ir priimamas duonoje ir taurėje, jog taip nuvalytų mūsų sielas nuo nuodėmių ir atvertų dangaus vartus. Evangelijoje praneštas gyventojų surašymas simbolizuoja mūsų įrašymą į dangaus knygas. Mūsų vardai į gyvenimo knygą buvo įrašyti Šventojo Krikšto dieną. Likime jam ištikimi, nes kas yra pakrikštytas ir išlieka tikėjime, bus išgelbėtas.

Angelų giesmė – tai dangiškoji liturgija. Tai amžinosios liturgijos atgarsis, kurią vieną dieną giedos visi Kristaus išgelbėtieji. Mūsų liturgija čia žemėje yra šio dangaus šlovinimo atspindys, būsima dangaus repeticija. Angelų žodžiai „Garbė Dievui aukštybėse“ rodo, kad viskas, kas iš tikrųjų vyksta Kalėdų naktį yra Dievo garbės apreiškimas. O ramybė žemėje reiškia, kad savo gimimu Kristus sutaiko mus su Dievu, pradeda atkurti nuodėmės pertrauktą ryšį tarp Dievo ir žmogaus. Tai vidinė, dvasinė ramybė, kuri kyla iš Dievo buvimo su žmogumi bažnyčioje ir asmeninėje maldoje. Ji yra dovana tiems, kurie atsiveria Dievo malonei. Žemėje ši ramybė dar neatsiskleidžia pilnumoje, bet jau pažadėta.

Tad sekime piemenų pavyzdžiu: ateikime į Betliejų, į Dievo namus, ir atpažinkime Kristų ten, kur jis pats nurodė – altoriuje, gyvybės duonoje ir taurėje. Atsiverkime Dievo malonei, priimkime jo dovanojamą ramybę ir įsijunkime į angelų giesmę, kuri jau dabar skamba žemėje, o vieną dieną skambės amžinybėje. Amen.