Ketvirtasis Advento sekmadienis mus ruošia Kristaus gimimo slėpiniui. Jis mums atskleidžia Jėzaus prigimtį, praneša, kad jo gimimu Dievas tiesiogiai įžengia į mūsų tarpą ir širdis.

Apmąstomoji evangelija nukreipia mūsų žvilgsnius į Jėzaus gimimo aplinkybes. „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai“, – rašo evangelistas Matas. Jis praneša, kad Dievas priėmė žmogaus prigimtį. Būdamas Dievo Sūnus jis yra nuo amžių iki amžių – „Tėvo viengimis Sūnus – Dievas Tėvo prieglobstyje esantis“ (Jn 1, 18). Priėmęs kūną jis turi pradžią. „Jo motina buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia.“

Evangelija skelbia Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį. Jėzaus prasidėjimas Marijoje įvyko ne biologiniu keliu, o Dievo Šventosios Dvasios veikimu. Štai kodėl Jėzus yra ne tik žmogus, bet ir Dievo Sūnus. Čia atsiskleidžia ir Švč. Trejybės darbo slėpinys. Tėvas siunčia Sūnų į pasaulį, Sūnus tampa žmogumi, Šventoji Dvasia išpildo jo įkūnijimą mergelėje Marijoje. Amžinasis „Žodis tapo kūnu, – rašo evangelistas Jonas, – ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Kristaus prigimtis yra dieviška, bet, kad taptų mūsų Gelbėtoju, jis turėjo gimti žmogumi. Tik būdamas žmogus jis galėjo mus atpirkti iš nuodėmių.

Marija šlovina Dievą, nes „jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“. Marijos padėtis nėra tokia jau paprasta. Viena vertus ji žino, kad joje antgamtiniu Šventosios Dvasios veikimu įsikūnijo Dievo Sūnus, tačiau ar kas nors patikės jos žodžiais, jei ji bandys save apginti. Juozapas irgi atsiduria būsenoje, kai dūžta jo lūkesčiai. Su Marija jis negyveno kaip vyras, tačiau sužadėtinė jau yra nėščia. Jį turėjo aplankyti vidinis skausmas, nusivylimas. Bet Juozapas nenorėjo užtraukti Marijai gėdą ir pažeminimą. Apsvarstęs viską širdyje, jis nusprendė tyliai nutraukti sužadėtuvių sąjungą, viešai neatskleisti priežasties.

Bet čia įsiterpė Dievas. Juozapui taip svarstant sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo Sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“

Dievas įsiterpia, kai žmogaus protas pasiekia savo galimybių ribas. Tokiose situacijose Dievas sako: „Nebijok.“ Baimė įveikiama pasitikėjimu geruoju Dievu ir jo maloninga valia. Angelas kviečia Juozapą nebijoti parsivesti į savo namus mergelę Mariją, nes jos vaisius iš Šventosios Dvasios. Jis paragina Juozapą tapti Dievo ir Marijos sūnaus įtėviu, net jei jis nepajėgia visko suvokti protu. Dvasiniuose dalykuose protas turi savo ribas. Didžiosios Švento Rašto asmenybės visada pasitikėjo Viešpačiu, nors protas kuždėjo ką kita.

Angelo žinios kulminacija slypi žodžiuose: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Dievo pasiuntinys praneša Jėzaus gimimo tikslą. Jis gimė tam, kad būtų mūsų Gelbėtoju, Atpirkėju, Išganytoju. Tai liudija vardas Jėzus, kuris reiškia „Dievas išgelbsti“. Dievo Sūnus gimsta žmogumi, kad „išgelbėtų savo tautą iš nuodėmių“. Jis padovanos išganymą savo tautai – visiems, kurie per Krikštą tapo Dievo vaikais, „kurie tiki jo vardą, … kurie iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 13).

Po angelo žodžių evangelistas priduria, kad Jėzaus asmenyje išsipildo Senojo Testamento pranašystė: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis.“ Marijos Sūnuje šie žodžiai išsipildė. Jos Sūnus yra pats Dievas, visagalis Viešpats. Jis yra su mumis ne savo teisinguoju teismu, bet malone ir gailestingumu. Jis yra su mumis ne tik džiaugsme, bet ir skausme, tyloje. Jis yra mūsų šeimose, mūsų sprendimuose, mūsų kryžiuose. Jis yra su mumis sekmadienį Eucharistijoje, kurioje mus aplanko savo kūnu ir krauju. Jo vardas liudija, kad Dievas nėra tolimas, bet yra su tikinčia širdimi kasdieną.

Juozapas priima angelo žinią. Jis yra tikėjimo ir paklusnumo Dievo valiai pavyzdys. Jis, tylus Advento liudytojas, skelbia būsimas Kalėdas. Jo tikėjimas paremtas tik Dievo žodžiu ir pažadu apie Emanuelį. Jis tampa Dievo Sūnaus įtėviu ir globėju – parsiveda Mergelę Mariją į savo namus, kuri tampa jo žmona per sužadėtuves. Evangelistas rašo: „Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“. Jis kviečia ir mus leisti Dievui veikti net tada, kai protu ne viską suvokiame.

Evangelija turi ir gilią dvasinę prasmę. Mergelė Marija simbolizuoja Bažnyčią. Kaip ji pagimdė Jėzų pasauliui, taip ir Bažnyčia dovanoja Kristų žmonėms. Bažnyčia nori, kad Jėzus gimtų kiekvieno tikinčiojo širdyje Šventosios Dvasios keliu per skelbiamą Dievo žodį, ir per jo paties kūno ir kraujo sakramentą. Juozapas atspindi Dievo globą per Bažnyčią ir jos žmones. Kaip Juozapas rūpinasi kūdikėliu Jėzumi,  kaip Dievas teikia dvasinę pagalbą per Bažnyčią ir tikintį artimą žmogų. Jėzaus įtėvis tyliai atlieka savo vaidmenį išganymo istorijoje. Klusnumas Dievui nereikalauja viešo pripažinimo.

Evangelija nukreipia mūsų žvilgsnius ir į būsimąjį Adventą – nuo dabarties į galutinį Dievo planą: amžinybę, Dievo karalystės tikrovę, galutinį išgelbėjimą. Tai tikinčiojo kelias, kuris veda iš tikėjimo į regėjimą. Šiandien mes matome tik mįslingu pavidalu, bet išauš diena, kai dėka mūsų Gelbėtojo, matysime Dievą veidas ir veidą. Emanuelis, „Dievas su mumis“, šiandien veda mus į galutinį Adventą – buvimą su Dievu amžinai. Amen.