Šiandienos evangelijoje Jėzus atsako į Jono klausimą: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jis kalba ne tik Jono mokiniams, bet ypač žmonėms, kurie atėjo jo pasiklausyti. Jis atkartoja tai, ką Jonas mokė apie prisiartinusią Dievo karalystę, Dievo avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Skyriaus pabaigoje Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ „Palaimintas, kuris manimi nepasipiktina.“

Išgirdus Jono klausimą, gali susidaryti įspūdis, kad krikštytojas suabejojo. Jis buvo uždarytas kalėjime, patyrė visišką izoliaciją ir vienatvę. Žmogus atsidūręs tokioje vietoje išgyventa baimę, nusivylimą, netikrumą dėl ateities.

Bet ar taip galėjo atsitikti su Jonu Krikštytoju, kuriam Dievas numatė misiją ruošti Mesijui kelią dar jam esant motinos įsčiose? Ar kalėjimas galėjo taip pakeisti Joną, kad jis ėmė abejoti? Jėzus paneigia tokias mintis. Jis kreipiasi į minias, kurios pas Joną anksčiau krikštijosi. „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar pasižiūrėti vėjo linguojamos nendrės?“ Jėzus praneša, kad Jonas nėra žmogus, kuris keistų nuomonę pagal vėjo krytį. Šiandien yra pamokslininkų, kurie perteikia ne tai, ką skelbia Dievo žodis, o kalba kas madinga, kur pučia vėjas, bet Jonas ne toks. Jėzus dar klausia: „Tai gal išėjote švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus?“ Jonas buvo apsirengę kupranugario vilnų apdaru ir strėnas susijuosęs diržu. Jeigu jis būtų norėjęs, būtų dėvėjęs švelnius rūbus ir atsidūręs ne kalėjime, o karaliaus Erodo dvare, nes tas jį gerbė, kol jis nepriekaištavo dėl jo nuodėmes. Jėzus praneša, kad žmogus, kuris nėra nendrė, kuris gyvena asketišką gyvenimą ir skelbia net nebodamas kalėjimo pavojų, nėra abejojantis žmogus.

Jėzaus žodžiai rodo, kad abejojo Jono mokiniai. Šie vyrai dar nebuvo pilnai supratę Dievo Sūnaus mokymo. Kartą jie atėjo pas Jėzų ir klausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ Jėzus atsakė, kad dar neatėjo kryžiaus valanda. „Ar gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas ir tada jie pasninkaus“ (Mt 9, 14). Kartą Jono mokiniai jam sakė, kad visi bėga pas Jėzų, o ne pas jį. Jonas atsakė: „Jam yra skirta augti, o man – mažėti. … Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kabo Dievo rūstybė“ (Jn. 3, 30.36).

Taigi Jonas siunčia mokinius pas Jėzų, kad jie patys įsitikintų ir po jo mirties neįkurtų kokios nors „Joanitų“ sektos. Būdamas kalėjime, mirties pavojuje jis veda mokinius pas Kristų, nes jiems jau atėjo laikas sekti juo.

Jėzus Jono mokiniams priminė Mesijo ženklus. Juos jis paminėjo dar anksčiau, Nazareto sinagogoje, kai atvertė pranašo Izaijo knygą. “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.” „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“, – tarė jis tada. (Lk 4, 18-21). Dabar Jėzus sako: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“

Jėzaus žodžiuose slypi gili dvasinė prasmė. Jis praneša, kad juo gali piktintis žmonės, kuris ausys yra užkimštos, akys aptemusios. Užkimštos ausys rodo nenorą girdėti Dievo žodžio, vengimą atverti širdį ir protą Dievui. „Akys aptemusios“ reiškia, kad tokie žmonės nepastebi Dievo malonės ir veikimo gyvenime, nors ji yra akivaizdi. Jų akys aptemdytos pasaulietinių dalykų, dėl kurių jie nepajėgia pažinti Dievo darbų ir jų priimti tikėjimu. Raupsuotieji dvasine prasme reiškia sielos užterštumą, dvasinę netvarką ir atskirtį nuo Dievo. Tokie žmonės gali piktintis Jėzumi ir jo bažnyčia. Vietoje to, kad joje išgirstų Dievo žodžio gydančią galią, gautų nuodėmių atleidimą, patirtų Dievo karalystės priartėjimą Jėzaus žodyje ir Altoriaus sakramente, jie verčiau bando įžvelgti Bažnyčioje, kas jiems nepatinka. Kad atsigręžtų į Dievą ir taptų dvasiškai išgydytu žmogus turi tapti tuo „vargdieniu“ – atsisakyti savo išdidumo, nusižeminti Dievo akivaizdoje, išpažinti savo nuodėmes. Tada širdis atsivers Dievo malonei, bus išgyta nuo dvasinio kurtumo, aklumo, raupsuotumo ir ją aplankys Dievo Karalystė.

Joną Jėzus pavadina didesniu nei pranašas, nes jis yra tas, apie kurį parašyta: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią“. Jėzus priduria, kad „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“. Visi Senojo testamento pranašai tik iš tolo regėjo Mesiją, būsimą žmonijos atpirkimą iš nuodėmių ir kalčių. Tuo tarp Jonas savo akimis regėjo Gelbėtoją ir ruošė jam kelią. Žydai manė, kad prieš Kristaus atėjimą vėl pasirodys Elijas (Mal 3, 24-25). Jėzus atsako, kad Jonas ir „yra tas Elijas, kuris turi ateiti.“ Tačiau, nors tarp gimusiųjų iš moters nėra didesnio už Joną, Viešpats priduria, kad net „mažiausias dangaus karalystėje bus didesnis už jį“. Jonas dar negyveno pilnuose Kristaus malonės vaisiuose, kuriuos jis užtarnavo kryžiumi. Išganymas jam bus suteiktas po mirties. Tačiau tie, kurie juo tiki ir džiaugiasi jo prisikėlimo pergale, jau šiandien tiesiogiai dalyvauja Kristaus malonės vaisiuose ir išganyme.

„Bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už Joną“, – sako Jėzus. Žmogaus vertė nepriklauso nuo titulo ar pasiekimų, net jei jis būtų toks didis, kaip Jonas krikštytojas. Dvasine prasme didingumas yra bendrystė su Dievu. Tai yra Dievo malonės dovana. Kiekvienas krikščionis, kuris gyvena tikėjimu, priima Kristaus malonę, dalyvauja Kristaus galybėje per žodį ir sakramentą, yra Dievo karalystės paveldėtojas. Neveltui Jėzus sako: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“ Tokio žmogaus viduje, tiesa, vyksta dvasinė kova, tačiau tikėjimas ir malonė „užgrobia“ žmogaus širdį. Jis buvo nuodėmės vergas, bet dabar priklauso Kristui. Per Dievo žodį ir malonę Dievo Karalystė „įsiveržia“ į jo širdį. Net mažiausias tikintysis, kuris priima Kristų tikėjimu, tai patiria savo širdyje.

Ir mes, kaip Jonas, laukiame, kol Dievo karalystė apsireikš pilna savo šlove, galutinio Dievo apreiškimo. „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai, … kada ji įgis Dievo vaikų garbės laisvę“, – sako apaštalas Paulius. Tada nebeliks dvasinio aklumo, kurtumo, raišumo, raupsuotumo. Dievo karalystė tada atsiskleis savo pilnatvėje, ir mes gyvensime jau ne tikėjimu, o regėjimu. Amžinybėje net mažiausias, kuris gyveno Kristuje, bus perkeistas ir aprengtas Kristaus šlove. Todėl palaimintas, kas nepasipiktina, kas lieka ištikimas Jėzui iki pabaigos. Amen.