Šio Advento sekmadienio evangelija liudija apie „tyruose šaukiančiojo balsą“, kuris skelbia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Tai Jono Krikštytojo balsas, kuris mus šiuo laikotarpiu kviečia ruošti Viešpačiui kelią į savo širdis. Nes Adventas nėra vien tik Kalėdų laukimas su gražia ir ramia nuotaika. Tai atgailos, sąžinės atnaujinimo metas. Dievas nori, kad mes savo sieloje pasiruoštume Kristaus gimimui, kad Kalėdos taptų gyvu susitikimu su Dievu, o ne tik tradicija. „Duokite atsivertimo vaisių“, – sako Jonas, primindamas, kad be atsivertimo Kristus lieka istorinis kūdikis. Tačiau kur yra tikėjimas, ten Jėzus tampa asmeniniu Gelbėtoju ir Išganytoju.

Jonas išėjo į dykumą tuo metu, kai Kristus jau turėjo pradėti mūsų išgelbėjimo darbą. Jis buvo vadinamas Krikštytoju, nes šiai tarnystei Dievas jį paskyrė dar prieš jam gimstant. „Tu vaikeli būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi žmones išganymą pažinti per nuodėmių atleidimą“, – jam gimus giedojo tėvas Zacharijas (Lk 1, 76-77). Jonas ruošė žmones sutikti Jėzų per atgailą. Susitikimas su Jėzumi prasideda nuo sąžinės pabudimo, kai žmogus supranta, kad pats sau nuodėmių atleisti negali, jog jam reikalingas Gelbėtojas, kuris mirė už jo nuodėmes.

Tarnystę Jonas pradėjo ne sostinėje Jeruzalėje, o dykumoje – atokiau nuo įprastų žmonių buveinių, kalnuotoje vietovėje, besileidžiančioje į Jordano upės slėnį. Dykuma liudija tuštumą. Tai dažniausiai plyna vietovė, kur žmogus neturi už ko pasislėpti. Jonas kviečia ruošti širdis Gelbėtojui ne triukšme, ne gatvėje, o širdyje, kur žmogus taip pat neturi kur nuo savęs pasislėpti, lieka vienas su savo sąžine. Tada jam nebeužtenka paviršutinių dalykų. Jis pradeda ilgėtis Dievo, jo malonės Jėzuje Kristuje.

Pagrindinė Jono žinia buvo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. Atsivertimas yra atgaila. Ji gali apimti emocijas, tačiau nesusideda vien iš jų. Atgaila – tai tikėjimas Dievo žodžiu, kuris primena jo Įstatymą ir kaltina mus už nepaklusnumą Dievui, už įsakymų nevykdymą, tiesiai širdžiai pasako, kad esame nusidėjėliai. Tačiau Dievo žodis neleidžia mums nusiminti. Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad jame rastume malonę ir gailestingumą. Jėzus yra Dievo Avinėlis, kuris iš amžinybės atėjo tam, kad neštų viso pasaulio nuodėmes ir sumokėtų už jas savo mirtimi. Tokia buvo Jono žinia žmonėms, kai jis kviečia išpažinti nuodėmes, ištiesinti tai, kas gyvenime kreiva, kad visi galėtų sutikti ateinantį Mesiją.

Jonas buvo Jėzaus šauklys. Jo drabužiai, maistas pabrėžia paprastumą, asketizmą, visišką atsidavimą Dievo valiai. Tai Elijo, didžiojo Senojo Testamento pranašo pasekėjas. Kaip ir Jonas, didysis pranašas Elijas, kuris pranašavo Mesiją kaip nuodėmių Atpirkėją, buvo apsirengęs „gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu“ (2 Kar 1, 8). Jono pagrindinis maistas buvo skėriai, taip pat medus, kad juo galėtų paįvairinti mitybą ir palaikytų gyvybę.

Galingas Jono kvietimas turėjo poveikį. Pirmiausia pas jį atėjo žmonės iš artimiausių vietovių, tada giliau iš Judėjos, o galiausiai ir Jeruzalės gyventojai. Tai puikus liudijimas apie Dievo žodžio galią, kai jis skelbiamas atvirai ir be baimės!

Jono žinios paveikti vyrai ir moterys, kurių širdyse, kaip ir pas kiekvieną žmogų, buvo kreivų kelių, melo, apgaulės, išpažino atvirai ir viešai savo nuodėmes. Toks nuodėmių išpažinimas buvo naujas Izraelyje. Tik Atpirkimo dieną (Jom Kipure) buvo kolektyvinis tautos nuodėmių išpažinimas, bet tik paskirais atvejais asmeninis, individualus. Tačiau pas Joną nuodėmių išpažintis vyko nenutrūkstamame sraute. Tada jis atgailautojus krikštijo, panardindamas kiekvieną Jordano upėje. Tai nebuvo Krikšto sakramentas, kuriuo mes esame pakrikštyti. Jono krikštas buvo tik simbolis. Kaip vanduo nuplauna kūno nešvarumus, taip Jono krikštas simbolizavo, kad tauta yra nešvari ir kad pati negali išsivaduoti iš nuodėmių net per Atpirkimo dieną, kai buvo aukojamas Atpirkimo ožys. Jis ruošė tautą ateinančiam Mesijui, kuris atpirks žmogų iš nuodėmių. Jo atėjimą Jonas prilygina Dangaus karalystei žemėje. „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“

Bet buvo ir gluminanti, nemaloni situacija. Jonas pamatė pas jį ateinantį Izraelio elitą – fariziejus ir sadukiejus. Fariziejai iš kitų išsiskyrė tuo, kad reikalavo išoriškai laikytis Įstatymo ir protėvių tradicijų, tačiau mažai dėmesio kreipė į širdies tyrumą. Sadukiejai buvo panašūs į filosofus racionalistus, kurie atmetė Šventosios Dvasios įkvėptas Biblijos knygas, palikdami tik Mozės Penkiaknygę. Abiejų religija buvo išorinis demonstravimas, lydimas dvasinio išdidumo. Jonas, atgailos pamokslininkas, jiems kalbėjo tiesiai: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?“ Jis juos ragina tikrai atgailai. „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ Jis pataria nebandyti ramintis, kad jų „tėvas – Abraomas“, nes „Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.“ Jis primena fariziejams ir sadukiejams, ką Dievas pažadėjo per Abraomą – Mesiją, kuris jau pradeda savo viešą tarnystę.

Bet Jono pamokslas būtų nepilnas be nuorodos į Kristų, kuriam kelią jis turėjo paruošti. „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.“ Jono misija tik laikina, jo krikštas teturi simbolinę prasmę. Dabar jau ateina Dievo Sūnus, kuriam priklauso galybė ir garbė. Jonas nesijaučia vertas net atrišti jo apavo dirželio – atlikti darbą, kuris Romos imperijoje buvo skiriamas žemiausio rango vergams. Jėzus suteiks ypatingą krikštą Šventąja Dvasia ir ugnimi. Tai Šventosios Dvasios uždeganti ir pašventinanti ugnis, įžiebianti mūsų širdyse tikėjimą ir dieviškos skaistybės šviesą.

Jonas baigia pamokslą būsimųjų laikų prasme. „Jo [Jėzaus] rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“ Tai žvilgsnis į amžinąjį išganymą arba pasmerkimą. „Surinkti kviečius į klėtį“ reiškia Dievo norą, kad visi žmonės gyventų jo karalystėje. „Sudeginti pelai“ – tai tų, kurie išsižadėjo Dievo amžinas atskyrimas. Tai priminimas, kad mūsų gyvenimas čia, žemėje, turi amžinų pasekmių.

Tad Adventas kviečia mus ne tik puošti namus ar pakilia nuotaika laukti Kalėdų, bet ruošti savo širdis Kristaus gimimui. Būkime tie kviečiai aruode, kuriuos Viešpats surenka į savo klėtį. Jo meilė teatnaujina mūsų gyvenimus, kad taptume gyvais kviečiais, kurie auga Dievo šviesoje ir skleidžia tikėjimo, vilties ir meilės vaisius. Amen.