„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24).

Liuteronų liturginiame kalendoriuje yra dvi dienos, kuriose bažnyčia apmąsto amžinybę ir pagerbia iškeliavusius artimuosius. Nuo seno bažnyčia šventė Visų šventųjų dieną. Šventieji – tai Senojo Testamento tėvai, apaštalai, bažnyčios istorijoje iškiliausios asmenybės, kurių daugelis už tikėjimą paaukojo savo gyvybes. Augsburgo išpažinimas sako, kad juos verta atminti, „idant sektume jų tikėjimu ir gerais darbais“. Mes dėkojame Dievui, kad jis per juos mums leido pamatyti, jog „nori išgelbėti žmones, kad davė bažnyčiai [tokių iškilių] mokytojų.“ Jų gyvenimo kelias stiprina mūsų tikėjimą. Matydami, kaip Petrui buvo atleista už Jėzaus išsigynimą, mes irgi tvirčiau tikime, kad Dievo malonė yra galingesnė už nuodėmę. Apaštalas Paulius sako: „Kur pilna nuodėmės, ten apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Šventieji taip pat yra mūsų mirusieji, kurie užmigo tikėjime. Apreiškimo knyga skelbia, kad jie jau yra „prie gyvybės vandens šaltinių“, Dievas jau „nušluostė kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 17).

Antroji diena, kurioje minime mirusiuosius – tai Amžinybės sekmadienis. Ją bažnyčia pradėjo švęsti XIX amžiaus pradžioje. Ši diena liuteronų bažnyčioje buvo pavadinta „Mirusiųjų minėjimo švente“. Ji irgi tapo mūsų tradicijos dalimi.

Apmąstymo žodžiuose Jėzus sako: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“. Jėzus praneša, kad amžinąjį gyvenimą turi tie, kurie girdi Sūnaus žodį ir tiki juo, nes tikėjimas Kristumi perkelia žmogų iš dvasinės mirties į gyvenimą Dievo artumoje.

Žodis, kurį mes tikime yra iš paties Dievo. Ji evangelijoje paskelbė jo Sūnus. Evangelija dar yra vadinama gyvenimo žodžiu, išganymo žodžiu, nes tikėjimas kyla iš žodžio, kurį girdime iš Viešpaties lūpų. Jis pats yra Žodis, Dievo valia ir tiesa tapusi žmogumi. Evangelistas Jonas rašo: Amžinasis Dievo „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Jis mus veda į malonės ir tiesos pilnatvę.

Jėzus atskleidžia, kaip šis žodis teikia gyvybę. Gyvenimą jis siūlo visiems, tačiau jį gauna tik tie, kurie jo žodį tiki. Jie šį žodį priima, įveikia išdidaus proto pasipriešinimą, atveria savo širdis jo veikimui. Jų sielose tada gimsta tikras tikėjimas, kuris pasitiki Evangelijos žinia, kad Tėvas siuntė Sūnų nusidėjėlių atpirkimui, pražuvusiųjų gyvenimui.

Jėzus sako: „Kas klauso mano žodžių ir tiki tą, kuris mane siuntė“. Tikėjimas į Jėzų yra kartu tikėjimas Tėvu, nes Sūnus su Tėvu veikia vienybėje. „Aš ir Tėvas esame viena“, – sako jis (Jn 10, 30). Jėzus yra Dievo valios ir malonės apreiškimas, „Dievo šlovės atspindys ir Jo esmės tikslus atvaizdas“ (Hbr 1,3). Todėl kas tiki, kad Tėvas jį siuntė, „tas turi amžinąjį gyvenimą“. Ne „turės“ gyvenimą ateityje, bet jau turi dabartiniame laike. Amžinybė prasideda dabar, jei gyvename su Kristumi.

Viduramžių giesmė apibūdina žmogaus gyvenimą mirties apsuptyje. Žvelgdamas į mirties tikrovę giesmininkas sako:

„Vidury gyvenimo apsupti mes mirties,
Iš kur mums pagalba ateis,
Jei ne iš Tavęs, Viešpatie,
Kuris teisingai pyksti už mūsų nuodėmės?
Šventas Dieve,
Šventas Galingasis,
Šventas ir gailestingas Gelbėtojau:
Gelbėk mus iš karčios mirties.“

Jėzaus žodžiai apie perėjimą iš mirties į gyvenimą suteikia naują prasmę giesmėje skelbiamai tikrovei. Kur yra tikėjimas Jėzumi, ten mes esame jau ne „gyvenimo viduryje apsupti mirties“, bet „mirties viduryje mes apsupti gyvenimo“. Kaip prisikėlęs Jėzus triumfuoja virš mirties ir pragaro, taip ir tikintis žmogus, per tikėjimą ir sakramentą esantis vienybėje su Jėzumi, su juo taip pat triumfuoja virš mirties ir pasmerkimo. Nors nuodėmė yra mūsų gyvenimo dalis, tikintis Jėzų žmogus nepateks į teismą, nes jis yra išteisintas jo krauju, jo karčia kryžiaus mirtimi. Jėzus paaukojo save už mūsų nuodėmes, o po to pergalingai perėjo iš mirties į gyvenimą. Su juo ir mes švęsime pergalę. Apaštalas Paulius sako: „Jeigu [Tėvas] nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 31-35.38-39).

Tad perfrazavus viduramžių giesmę, mes „esame apsupti gyvenimo“. Jėzus jau dabar įveda mus į amžiną gyvenimą. Tikintis žmogus jau šiandien gyvena jo karalystės tikrove, nors pilnai ji atsiskleis tik amžinybėje. Šis gyvenimas tampa ne „ašarų pakalne“ ar „kančių vieta”, bet kupinas prasmingos vilties. Ši krikščioniška viltis skatina žvelgti į gyvenimą ne tik kaip į laikotarpį tarp gimimo ir mirties, bet kaip į prasmingą kelionę, kuri turi galutinį tikslą – bendrystę su Dievu ir amžiną gyvenimą.

Šiais žodžiais Jėzus kviečia mus gyventi viltimi. Dievo teismas nebeturi kelti baimės, nes gyvenimas su Kristumi reiškia, kad teismas už mūsų nuodėmes jau įvyko Kristaus kryžiuje, kai su jomis jis mirė pasmerktojo mirtimi. Ši žinia mus taip pat kviečia klausytis jo žodžio, jį priimti kaip kasdienę duoną. Leiskime jo žodžiui veikti mūsų širdyse. Jis kviečia mus žvelgti į gyvenimą amžinybės šviesoje ir liudyti, kad Dievo karalystė mums, su Jėzumi perėjusiems iš mirties į gyvenimą, jau prasidėjo. Ji yra Dievo dovana, ne atlygis už mūsų darbus. Mes jau dabar esame Dievo rankose, jau esame išgelbėti per Jėzų, jau gyvename amžinojo gyvenimo tikrovėje, todėl ženkime per gyvenimą tikėjimu, viltimi ir meile.

Jėzaus žodžiai apie „perėjimą į gyvenimą“ galioja ir mūsų mirusiems. „Rašyk, – taria dangiškasis balsas apaštalui Jonui. – Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atsiilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“. Jie jau yra galutinai perėję į dangiškąjį gyvenimą po šios žemiškosios kelionės. Mes kol kas matome lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o jie jau mato veidas į veidą. Jų sielos jau laukia naujos kūrinijos ryto, kai bus sujungtos su nemirtingais gyvenimo kūnais, kurie bus lygūs Jėzaus perkeistam kūnui.

Šie Jėzaus žodžiai pranoksta bet kokį žmogišką supratimą, todėl šioje evangelijos eilutėje jis du kartus pavartoja žodį: „Iš tiesų.“ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums“, – taria jis. Išvertus į hebrajų kalbą tai reiškia „Amen, Amen.“ Į Sūnaus „Amen“ dangiškasis Tėvas atsako savo „Amen“, paliudydamas, kad šie Jėzaus žodžiai yra tiesa. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Amen.