Evangelijoje Jėzus kalba tiek pirmajai, tiek paskutiniųjų laikų bažnyčiai. Jis praneša apie būsimą žydų  šventyklos sugriovimą, bažnyčios laukiančius išbandymus, istorijos kataklizmus. Jis taip pat liudija apie laiko pabaigą, jo antrąjį atėjimą ir naujos kūrinijos rytą. Šios abi temos prasmingai kalba ir mūsų gyvenimams. Jos primena, kad čia esame tik laikinai, kad mūsų galutinis tikslas turi būti gyvenimas su Jėzumi amžinybėje.

Šventykla, kuria žavėjosi mokiniai buvo įspūdingo grožio. Ją puošė gražūs akmenys bei dovanos. Tarp brangenybių buvo Egipto faraono Ptolomėjaus stalas, Erodo didžiojo auksinis vynmedis ir kitos turtingų žmonių aukos. Tai buvo vieta, kurioje tauta susitikdavo su Dievu. Ją dažnai lankė Jėzus, ypač didžiųjų švenčių metu. Dar būdamas dvylikos metų šventykloje jis klausėsi Rašto mokytojų ir juos klausinėjo. Apie ją iškilmingai liudija psalmės. „Dėkodami ženkite pro vartus, į jo kiemus su šlovės giesme“ (Ps 100, 4). „Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur. Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio, negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse“ (Ps 84, 11), – gieda psalmistas. Bet staiga Jėzus praneša: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“

Jėzus praneša apie Jeruzalės sunaikinimą, šventyklos sugriovimą žydų sukilimo prieš romėnus metu. 70-siais metais Jeruzalę apsups kariuomenė, ji bus nuniokota sugriauta romėnams būdingu žiaurumu. „Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į įvairius kraštus,“ – praneša Jėzus. Tuo pačiu metu jis pataria pirmajai bažnyčiai. „Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste, teišeina iš jo, kas apylinkėse, tenegrįžta.“

Šventyklos sugriovimas ženklina naujo laikotarpio pradžią. Šventykla nustos būti vienintelė Dievo tautos vieta susitikimui su Viešpačiu. Naująja šventykla taps Jėzaus kūnas, nes jis yra Dievo įsikūnijimas. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ (Jn 1, 14). Apie save Jėzus žydams pasakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ (Jn 2, 19). Šventykla vėl mums tampa prieinama, kai mes su Jėzumi susitinkame Altoriaus sakramente per jo kūną ir kraują duonoje ir taurėje. Čia jis atleidžia mūsų nuodėmes, gydo, stiprina. Tikinčiųjų bendruomenė, kurioje teisingai skelbiamas jo žodis ir teikiami sakramentai, taip pat yra Dievo šventykla. Jeruzalės šventykla buvo pastatyta iš akmenų. Dievo šventykla statoma iš gyvųjų akmenų. „Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5), – sako apaštalas Petras.

Jėzus taip pat kalba apie istorinius sukrėtimus. „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių.“ Karai, žemės drebėjimai, epidemijos yra žmonijos palydovai per visą jos egzistavimo laikotarpį, bet jie nėra pasaulio pabaigos ženklas. „Bet dar negreit pabaiga“, – sako Jėzus. Tokiose aplinkybėse Jėzus mus kviečia gyventi budriai, nepasiduoti masinei baimei, prisiminti, kad Dievas valdo istoriją. Jis kviečia mus išlikti tikėjime ir tvirtai stovėti viltyje tarp sumaišties.

Mūsų gyvenime taip pat būna aplinkybių, kurios supurto mus lyg tos audros ir galingas jūros šniokštimas ir griauna saugumo pojūtį. Patiriame pakankamai sukrėtimų ir išbandymų, ypač kai netenkame artimo, kai lanko ligos. Bet Jėzus aiškiai sako, kad Dievas niekada nepalieka žmogaus vieno net tokiose akimirkose. „Nebijokite, kai pamatysite, kad visa griūva“, – sako Jėzus evangelijoje. Dievas yra gyvas. Jis nepasitraukia, bet veikia kartu su mumis – ramina, stiprina, teikia kantrybę. Net kai supa chaosas, tikintysis su Dievo pagalba gali patirti ramybę, nes jo stiprybė ir pagalba ateina iš Dievo, kuris sukūrė dangų ir žemę.

Bažnyčiai Jėzus taip pat sako: „Jus išdavinės …, kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę.“ „Tada jums bus proga liudyti.“

Bet Jėzus kalba ir apie ženklus, kurie peržengia istorinius įvykius. Jis praneša apie kosminius sukrėtimus, kurie reiškia tiesioginį Dievo įsikišimą į šio pasaulio tvarką. „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse … Žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.“ Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį galybėje ir garbėje.

Jėzus primena šio pasaulio laikinumą. Tie ženklai yra būsimos Dievo karalystės pranašai. Jėzus praneša apie dieną, kai šis nuodėmingas pasaulis turės užleisti vietą naujai kūrinijai. Laikini dalykai turės išnykti, kad atsivertų amžinybė, jog tuos sukrėtimus pakeistų Dievo karalystė. Tada įvyks antrasis Kristaus atėjimas, Dievo teismo valanda, ir jo pažadų tikintiesiems išsipildymas.

Jėzus kviečia paskutiniųjų laikų bažnyčią išlikti tvirtai tikėjime, mokyme, ir išpažinime. Paskutiniųjų laikų chaose sklis klaidingi mokymai, bus sukeliama tikėjimo sumaištis, siekiama, kad net ištikimieji sukluptų. Bažnyčia tokių išbandymų metu turi nepasiduoti tiems apgaulingiems ženklams, bet išlikti gyvu Kristaus Kūnu, darniu „gyvųjų akmenų pastatu“. Ji turi išlaikyti teisingą mokymą ir tikėjimo pagrindus. „Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte, kad … atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs“ (Jn 16, 1.4). Ji turi likti ištikima Kristui, nes išgelbėjimo pergalė jau artėja, nes Dievas jau veikia, nes jo karalystė jau arti. Artėja diena, kai tikintieji iš kovojančios bažnyčios, iš šių žemiškų vargų ir išbandymų, įžengs triumfuojančią bažnyčią, į Dievo artumą ir susitikimą amžinybėje.

„Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“ Kai žmogus žvelgia tik į savo baimes, jo galva palinksta žemyn. Bet Dievas mus kviečia žvelgti aukštyn, dvasiškai pakilti virš visų laikino pasaulio problemų, virš baimės ir nuodėmės, nes išgelbėjimas jau arti. Pasaulio pabaigos ar mirties akimirką tikintysis turi amžinąją viltį, nes Dievas ruošia galutinį išlaisvinimą ir pergalę. Pakelti galvas, tai žvelgti į Kristaus pergalę, į jo atpirkimo pilnatvę, į vilties išsipildymą, nes „išvadavimas jau arti“. Amen.