Evangelija šiandien kviečia mus apmąstyti prisikėlimo iš numirusiųjų slėpinį. Tai yra viena pagrindinių krikščioniško tikėjimo tiesų, kurią išpažįstame per pamaldas. „Tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą“, – sakome Apaštalų tikėjimo išpažinime. „Mes laukiame mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo“, – Nikėjiškame.

Tai, kad žmogaus siela išlieka gyva po mirties, o kūnas prisikels naujam gyvenimui, liudija Šventasis Raštas. Proto galiomis to neįmanoma suvokti, nes mūsų protas mąsto pagal šio pasaulio fizikos ir biologijos dėsnius. Šį slėpinį galime suvokti tik iš Dievo žodžio, o jis sako, kad mirusieji yra gyvi ir kad jie prisikels.

Tai bus ne biologinis sugrįžimas į šį pasaulį, kuriame patiriame alkį ir troškulį, skausmą ir senėjimą. Tai bus prisikėlimas nauju, amžinu kūnu, išlaisvintu iš nuodėmės ir mirties gyvenimui Dievo artumoje amžinybėje. Tad vietoje to, kad protas spėliotų pagal šio pasaulio dėsnius, kaip kūnas, virtęs pelenais, gali prisikelti, mes, krikščionys, šį galutinį slėpinį apie amžinybę paliekame dieviškajai galiai, nes prikelti iš numirusiųjų gali tik Dievas. Mūsų tikėjimas prisikėlimu remiasi Dievo ištikimybe, nes tik jis yra gyvybės ir meilės šaltinis. Jis yra gyvųjų Dievas, kuris lieka ištikimas Kristaus atpirktiems žmonėms ir po mirties.

Evangelijoje sadukiejai išjuokė mirusiųjų prisikėlimą. Jėzui jie papasakojo greičiau išgalvotą nei tikrą istoriją apie leviratinę santuoką. Mozės įstatymas skelbė, kad jei broliai gyvena toje pačioje valdoje, tai mirus broliui, žmona neturi ištekėti už svetimo vyro. Jei nėra vyriškos lyties palikuonio, giminės pratęsimui vyras turi vesti savo brolio našlę. Jei brolis atsisako vesti našlę, moteris turi atlikti ritualą – seniūnų akivaizdoje ji turi numauti jam nuo kojos sandalą ir, spjovusi jam į veidą, tarti: „Taip elgiamasi su vyru, kuris nestato savo broliui namų.“ Tada visur jo šeima bus žinoma kaip „namai to, kuriam buvo numautas sandalas“ (Įst 25, 9).

„Taigi yra buvę septyni broliai, – sako Jėzui sadukiejai. – Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“

Jėzus jiems atsakė, kad jie mąsto pagal žemiško pasaulio tvarką, tačiau prisikėlimas nėra grįžimas į „senąjį biologinį gyvenimą“, o naujas, nemirtingas gyvenimas Dievo artumoje. „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai.“

Prisikėlimas nėra fizinis sugrįžimas į tą pat biologinį kūną tęsinys, bet naujas gyvenimo etapas, kai Kristaus krauju išteisintas žmogus yra pakviečiamas būti Dievo karalystės dalininku amžinybėje. Tai visiškai naujas būtis, Dievo kūrybos užbaigimas, kai Dievas perkeis tai, kas trapu, laikina ir pažeista nuodėmės. „Šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marus apsivilks nemarybe”, – sako apaštalas Paulius (1 Kor 15, 54). Tai bus kūno perkeitimas Dievo šviesoje, kai žmogus taps tuo, kuo buvo sukurtas būti – tikru Dievo vaiku, pašauktu dar čia, žemėje, amžinam gyvenimui jo meilės artumoje. „Nebegalės jie mirti, – sako Jėzus, – nes bus prisikėlimo vaikais, tolygūs Dievo angelams, kurie yra nemirtingi.“ Tačiau šią palaimą regės tik tikintieji, kurie čia žemėje mylėjo Dievą ir buvo jam ištikimi. Jėzus daro skirtumą tarp teisiųjų (Lk 14, 14) ir bedievių (Mt 25, 41) prisikėlimo, nes ir netikintys bus prikelti, tačiau atsidurs ten, kur nėra Dievo. Pagal Šventąjį Raštą yra tik dangus ir pragaras, palaima arba pasmerkimas amžinybėje.

Kol žmogus gyvena šiame pasaulyje, jam galioja žmonių giminės dėsniai. „Dievas sutvėrė … vyrą ir moterį”, – skelbia jo žodis. Jis juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“. Santuokos svarbą dėl nuodėmės pažeistos žmogaus prigimties, pabrėžia apaštalas Paulius, sakydamas: „Verčiau tuoktis negu degti [aistrose]“ (1 Kor 7, 9). Šiandien žmonės tuokiasi, kuria šeimas, nes be šeimos neliktų žmonių giminės žemėje. Tačiau po prisikėlimo nebereiks santuokos gyvybės pratęsimui, nes naujame gyvenime žmonės bus nemirtingi, kaip angelai danguje. Tačiau ir naujame, perkeistame kūne, išliks mūsų tapatybė. Žmogus liks vyras ir moteris. Tik nebereiks jam tuoktis dabartine prasme, nes danguje bus švenčiamos tik vienos vestuvės – santuokos šventė tarp Dievo Avinėlio – mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, ir jo nuotakos Bažnyčios. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“, – skelbia Apreiškimo knyga.

Jėzus neleidžia jį kamantinėjusiems sadukiejams pasitraukti. „O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta? – klausia jis. – Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ (Mt 22, 31-32). Jėzus jiems sako: Argi Dievas save vadintų patriarchų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu, jeigu nėra gyvenimo po mirties? „Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38). Nes jeigu mūsų siela išnyktų kartu su kūno mirtimi, tai Dievas tada turėtų gėdytis vadintis mūsų Dievu, nes jis būtų ne gyvųjų, o mirusiųjų Dievas. Tačiau, kaip skelbia laiškas Hebrajams: „Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!“ (Hbr 11, 16).

Visų teisiųjų sielos yra gyvos Dievo akivaizdoje. Jų kūnai Viešpaties akyse tik trumpą akimirką lieka užmigę iki būsimojo prisikėlimo. Palaimintoje būsenoje jie laukia naujos kūrinijos ryto, kai Viešpats Jėzus Kristus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys panašų į savo garbingą kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia” (Fil 3, 20-21). Tada išsipildys žodis: „Pergalė sunaikino mirtį! Kur, mirtie, tavo pergalė? Kur, mirtie, tavo geluonis?” Tada mes, tikintieji, kartu su apaštalu Pauliumi ištarsime: “Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (1 Kor 15, 54-57).

“Nebegalės jie ir mirti, nes bus prisikėlimo vaikai,“ – sako Jėzus apie mūsų mirusiuosius. Po šeimų kūrimo ir vaikų užauginimo, tikinčiųjų laukia dar viena vestuvių šventė. Tai santuokos šventė tarp Kristaus ir jo sužadėtinės Bažnyčios, kurios nuodėmes jis nuplovė valančiu Krikšto vandeniu per žodį (Fil 5, 26). Nuplauta Kristaus krauju ji tapo garbinga Bažnyčia, neturinti jokios dėmės nei raukšlės, šventa ir nesutepta. Aprengtą garbe, spindesiu ir šlove Jėzus parves ją į savo dangiškojo Tėvo namus palaimintam amžinam gyvenimui. Amen.