Evangelija pasakoja apie vieno žmogaus dvasinę kelionę pas Jėzų. Ji liudija jo nuodėmes, troškimą atrasti gailestingą Dievą, malonės patirtį per susitikimą su Kristumi, atgailą, atsivertimą ir gerus darbus. Ji skelbia, kad tikras tikėjimas suteikia sielai ramybę, bet kartu atsiskleidžia ir gerais darbais.

Zachiejus buvo Jericho „muitininkų viršininkas ir turtuolis“. Muitininkai evangelijose vaizduojami neigiamai. Jie rinkdavo muitus imperinei Romos valdžiai. Mokesčių rinkimas pats savaime nėra nuodėmė. Jų dėka išlaikomos pagrindinės visuomenės institucijos: švietimas, tvarka, socialinė rūpyba. Tačiau anų laikų muitininkai tapo nuodėmės simboliu, nes nuo muitų jie pasilikdavo dalį sau, dažnai buvo neteisingi. Pas Joną Krikštytoją atėję muitininkai klausė, ką jiems daryti. Jonas atsakė: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“ (Lk 3, 12-13). Zachiejus pats pripažino, kad kai kuriuos žmones yra nuskriaudęs. Vis dėlto, nors muitininkai buvo anoje visuomenėje smerkiami, Jėzus jiems neužgindavo Dievo malonės. Jis suteikė jiems galimybę atsiversti ir atrasti maloningą Dievą. Juk apaštalas Matas iki atsivertimo irgi buvo muitininkas. Kadangi Jėzus jų neatstumdavo, fariziejai jį dažnai pajuokiančiai vadindavo „muitininkų ir visokių nusidėjėlių draugu“.

Nepaisant turtų Zachiejus jautė dvasinę tuštumą. Tarnystė Mamonai neneša laimės, neteikia gyvenimo prasmės. Turtas yra tik priemonė. Be Dievo sieloje palieka tuštuma. Pinigai, daiktai, šlovė anksčiau ar vėliau praeina, o siela yra amžina. Laikini dalykai negali jos pasotinti. Žmogus, kuris turi mažai, bet tiki į Dievą, dažnai jaučiasi turtingesnis už tą, kuris turi viską, bet nemato gyvenimo prasmės.

Zachiejus nebuvo visiškai užkietėjęs nusidėjėlis. Jis ieškojo Dievo ir labai norėjo pamatyti Jėzų. Bet jis buvo mažo ūgio, o per miestą keliaujantį Jėzų supo minia. Zachiejui kilo originali mintis. Jis „užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį“.

Zachiejus tam tikra prasme simbolizuoja kiekvieną žmogų, kuris ieško Dievo, bet yra įstrigęs pasaulietiniuose dalykuose. Jo mažas ūgis atspindi mūsų dvasinį menkumą, bet kartu simbolizuoja sielą, kuri, nepaisant ribotumų, trokšta Dievo. O kur rasti Dievą, kur galima pamatyti Jėzų? Zachiejus Jėzų pamatė įlipęs į šilkmedį.

Mes nerasime Jėzaus pasaulyje, kasdienybės rutinoje. Kaip Zachiejus, turime įlipti į šilkmedį, kuris dvasine prasme reiškia bažnyčią. Tai vienintelė vieta žemėje, kur galime rasti Jėzų per Dievo žodžio ir sakramento tarnystę. Kur aiškiai skelbiama Kristaus evangelija ir teisingai teikiami sakramentai, ten mus lanko Jėzus, pašaukia vardu, išgydo ir suteikia išganymą. Jis negali nepastebėti sielos, kuri jo trokšta. Prisiminkime moteriškę, kuri išgijo vien paliesdama Jėzų. „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

Viešpats pastebėjo Jericho muitininkų vadą šilkmedyje ir jo troškimą gauti malonę bei išganymą. Jis jį pašaukė vardu. „Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano,“ – Dievas kalba ir mums per pranašą Izaiją. „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose”. Zachiejaus pavyzdys liudija, jog žmogus, kuri skuba prie Dievo žodžio, atras Gelbėtoją. Jo siela bus palaiminta ir pripildyta džiaugsmu.

Jėzų supanti minia liko nepatenkinta tokiu Viešpaties sprendimu. “Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!” Jų akyse Zachiejus buvo apgavikų vadas, pagarsėjęs nusidėjėlis mieste. Tai tiesa! Bet jis kartu buvo ir vargšas nusidėjėlis, kuris ieškojo Jėzaus. Tai irgi tiesa! Jis nekreipė dėmesio į žmonių murmėjimą. Jo širdis džiaugsmingai plakė, kai Jėzus nusprendė ateiti į jo namus. Jis tikriausiai būtų priėmęs ir visą tą minią, jei tuose namuose būtų tiek vietos. Minios murmėjimas apskritai atspindi pasaulio neigiamą nuomonę apie sielą, kuri ieško Dievo. Ji primena, kad mūsų tikėjimo kelionė gali patirti trukdymų, būti nesuprasta aplinkinių.

Susitikus su Jėzumi Zachiejaus gyvenime pradėjo vykti staigūs pokyčiai. Jo širdį aplankė atgaila ir išpažintis, per kurią jis išsilaisvino iš savanaudiškumo, egoizmo, godumo. Atgaila skatina gyvenimo permainas. „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“, – tarė Zachiejus.

Jo širdyje liepsnojo tikras tikėjimas, kuris yra pasitikėjimas Dievo pažadais Šventame Rašte, jo malone ir gailestingumu Jėzuje Kristuje. Kur yra tikėjimas, ten auga ir jo vaisiai – gailestingumas bei meilė artimui. Zachiejus nusprendžia pasidalinti savo turtu su vargšais, o ką jis nuskriaudė, pažadėjo atmokėti keturgubai. Jo sprendimas iliustruoja tikėjimo ir darbų dermę: tikėjimas savaime daro gerus darbus, jo nereikia versti.

Jėzus jam atsakė: “Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas”. Zachiejo siela tapo priimta į Dievo karalystę. Gal būt jo namai liko nebe tokie turtingi, tačiau tų namų sūnūs ir dukterys dabar turėjo tėvą, kuris už juos meldėsi ir skelbė jiems Jėzų. Anksčiau jis ir jo vaikai nežinojo, ką reiškia dalintis turtu, aukoti. Dabar ir jie to išmoko. Išganymas gali aplankyti namus, net jei nors vienas šeimos narys įtiki į Jėzų.

Jėzaus žodžiai: “Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę” rodo, kad Dievo malonė yra visuotinė. Ji skirta visiems žmonėms. Jėzus nepaliauja ieškoti žmogaus, net jei tas nukrypsta nuo Dievo įsakymų kelio. Jis kartu praneša, kad iniciatyva išganymo kelyje priklauso ne mums, o Dievui. Mes, kaip Zachiejus, turime tik įlipti į šilkmedį – ateiti į bažnyčią, išgirsti Jėzaus žodį, susitikti su juo Sakramente. Visa kita mūsų išganymui atlieka Jėzus, nes mūsų išganymas yra ne mūsų pačių nuopelnas, o vien tik iš Dievo malonės, tik todėl, kad Jėzus save paaukojo už mūsų nuodėmes.

Zachiejaus patirtis parodo, kad tikras susitikimas su Jėzumi teikia sielai džiaugsmą ir ramybę. Šis džiaugsmas aplanko širdį, kai išsilaisvinusi iš nuodėmių ji patiria palengvėjimą nuo naštos. Džiaugsmas kyla iš Dievo meilės ir atleidimo patirties, kuri keičia mūsų gyvenimus. Zachiejus džiaugiasi nebe žemiškais turtais, o Dievo malone, su kuria jo namus aplankė išganymas.

Muitininkas Zachiejus atspindi kiekvieną žmogų, kuris ieško Dievo. Jis parodo kur galima šiandien atrasti Jėzų – Dievo namuose, kuri yra šventa vieta, dangaus vartai. Jo pavyzdys liudija, kad iniciatyva išganymo kelyje priklauso Dievui. Paklydusių paieška yra Dievo amžinojo plano dalis. Jėzus sako: “Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę”. Amen.