Pamokslo tekstas: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 23-24).

Martynas Mažvydas 1547 m. pirmojoje lietuviškoje knygoje rašo:
„Broliai ir seserys, imkite mane ir skaitykite,
Ir tatai skaitydami permanykite. …
Šiuo mokslu Dievą tikrai pažinsite
Ir dangaus karalystėn prisiartinsite.
Neužtrukit broliai, seserys manęs skaityti
Jei pagal Dievo valią norit gyventi?“

Kas buvo toji knyga, kurią Mažvydas kvietė skaityti ir per ją pažinti Dievą? Ar Šventasis Raštas? Ne! Šventojo Rašto lietuvių kalba dar nebuvo. Net Naujasis Testamentas dar nebuvo išverstas. Mažvydo knyga susidėjo iš to, ką turi žinoti kiekvienas krikščionis: Dešimties Dievo įsakymų, Tikėjimo išpažinimo, Tėve mūsų, mokymo apie Krikštą, Išpažintį bei nuodėmių atleidimą ir Šventąją Vakarienę. Mažvydas rašė:
„Jei broliai ir seserys tuos žodžius nepapeiksite,
Dievą Tėvą ir Sūnų sau mielą padarysite,
Ir pašlovinti Dievo akyse būsite,
Visuose dalykuose palaimą turėsite“.

Šie Mažvydo atspausdinti tekstai yra pagrindiniai dalykai, kuriuos turi žinoti kiekvienas krikščionis ir pagal tai gyventi. Jie nebūtų atsiradę XVI a. pirmoje pusėje, jei ne liuteroniškoji Reformacija.

Šiandien minime tą dieną, kai 1517 m. spalio 31 d. Martynas Liuteris prikalė prie Vitenbergo bažnyčios durų 95 tezes. Jose jis skelbė, kas yra tikroji atgaila. Ji susideda ne iš formalių veiksmų, tokių kaip tada populiaraus indulgencijų raštų pirkimo, o nuoširdi širdies atgaila ir tikėjimas, kad Dievas atleidžia nuodėmes dėl Jėzaus Kristaus.

Tai skelbia Paulius mūsų apmąstymo tekste. Jis liudija apie žmogaus ir Dievo atskirtį dėl nuodėmės ir išgelbėjimą per Jėzų Kristų.

Kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą, jeigu kiekvienas žinome, kad esame mintimis, žodžiais ir darbais nuodėmingi? Martynas Liuteris ieškojo į tai atsakymo. Jis norėjo tapti teisus prieš Dievą ir siekė gyventi kuo švenčiau. Tada buvo manoma, kad tiesiausias kelias į šventumą yra vienuolynas. Tai pasaulio išsižadėjimas ir maldos bei meditacijos gyvenimas. Liuteris pasirinko Augustinų vienuolyną Vitenberge, išsižadėjo visų pasaulio pagundų. Bet jis taip pat gerai žinojo Pauliaus žodžius, kad „teisūs Dievo akyse yra ne [Dievo] Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“ (Rom 2, 13).

Bažnyčia tada mokė, kad būti teisiu prieš Dievą, tai siekti šventumo savo jėgomis, padaryti geriausia, ką žmogus gali, ir Dievas tada suteiks malonę. Tačiau kaip mes galime žinoti, kad pasiekėme savo šventumo galimybių ribą? „Kaip Dievas gali iš manęs to reikalauti? Neįmanoma tai įgyvendinti“, – sakė Liuteris. Jis buvo teisus. Net šventasis apaštalas Paulius apie save sako: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti ­ ne“ (Rom 7, 18). Liuterio neguodė bičiulių žodžiai: „Jei darysi tai, ką pajėgi, Dievas neatmes malonės“.

Mes, kaip ir kiekvienas nuoširdus krikščionis, turime siekti šventėjimo kelio. Bet ar jau viską padarėme, kad gautume Dievo malonę? Ar stengėmės kada nors iš visų jėgų būti geriausiu vyru, žmona, tėvu, motina, sūnumi, dukra? Mums tikriausia belieka sutikti su apaštalu Pauliumi, kuris sako: „Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą. … Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus!“ (Rom 7, 22-24). Šventas Raštas sako: „Nėra teisaus, nėra nė vieno“, „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 10.23).

Bet Šventasis Raštas apreiškia mūsų teisumą prieš Dievą ir kitu būdu – per tikėjimą į Jėzų Kristų. Ši žinia apreiškiama Kristaus evangelijoje, kuri skelbia, kad „Dievas atidavė savo Sūnų,“ kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Dievo Sūnus nužengė nuo Tėvo Sosto ir tapo žmogumi dėl mūsų. Jis įvykdė visus Dievo įstatymo reikalavimus – vienintelis žmogus, kuris kada nors gyveno teisiojo gyvenimą. Būdamas tobulas, savo krauju jis galėjo atpirkti mus iš Dievo rūstybės. Jis prisiėmė į save mūsų nuodėmes, šventasis sutiko tapti nusidėjėliu. Mirtis ant kryžiaus yra ryškiausias paliudijimas, kad Dievo bausmė krito ant jo, nes kryžiaus bausmė buvo skiriama tik didžiausiems nusikaltėliams. „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Gal 3, 13). Jėzus tapo Dievo Avinėliu, kuris nešė pasaulio nuodėmes. „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. … [Dabar] jis išteisina tą, kuris tiki Jėzų“, – liudija apaštalas Paulius (Rom 3, 25).

Jėzus Kristus teisumas yra Dievo dovana mums. Martynas Liuteris sako: „Be Kristaus mes esame tik nusidėjėliai: sužeisti, patys savęs negalintys išgelbėti. Dievas mus laiko teisiais tik per Kristų. Jis mums priskiria savo Sūnaus teisumą, tarsi aprengia mus Kristaus drabužiu“. Jėzaus teisumas tampa mūsų, kai bažnyčioje per nuodėmių išpažintį ir Altoriaus sakramentą jis aprengia mus baltu savo šventumo rūbu.

Krikščionišką gyvenimą Martynas Liuteris apibūdina lotyniška fraze: „Simul iustus et pecator“. Tai reiškia: „Teisusis ir nusidėjėlis tuo pačiu metu“. Nors kovojame su nuodėme, mes vis tiek nusidedame, nes Dievo įstatymo neįvykdome tobulai. Bet mes pasitikime Kristumi, mūsų Gelbėtoju, per kurį Dievas, į mus, tikinčiuosius, žvelgia maloningai. Apaštalas Paulius sako: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 23-24). Tai Kristaus evangelijos santrauka vienoje eilutėje.

Martynas Liuteris skelbia, kad krikščionio gyvenimas yra atgailos ir tikėjimo Jėzaus malone gyvenimas. Tai sakramentinis gyvenimas. Dievo žodis ir sakramentai yra priemonės, per kurias mums dovanojama Šventoji Dvasia, kuri sužadina ir stiprina mūsų tikėjimą į Jėzų Kristų. Šis tikėjimas veda mus į naują paklusnumą. Mūsų geri darbai tampa padėka Dievui, tačiau žinome, kad išganymas yra ne per mūsų nuopelnus, o vien per Jėzų Kristų, vien iš malonės, vien per tikėjimą.

Tai turėjo mintyse ir Mažvydas personifikuotoje knygos pratarmėje:
„Imkit mane ir skaitykit,
Ir tatai skaitydami permanykit…
Tas mokslas rodo tikrą kelią pas Dievo Sūnų
Mūsų Išganytoją Jėzų Kristų“. Amen.