Palyginimu apie našlę ir teisėją Jėzus mus ragina nuolatos melstis, išlikti uoliais maldoje. „Visą laiką budėkite ir melskitės“, – sako jis (Lk 21, 36).

Tai skelbia visas Šventasis Raštas. „Be paliovos melskitės“, – kviečia mus apaštalas Paulius (1 Tes 5, 17). „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, … ištvermingi maldoje“. (Rom 12, 12). „Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 6).

Apie maldą prasmingai moko Bažnyčios tėvas Jonas Auksaburnis. „Netgi vaikščiojantis turgaus aikštėje ar sėdintis rotušėje gali melstis. Žmogus gali būti savo dirbtuvėse, dirbti ir vis tiek nuolat aukoti savo sielą Dievui. Juk Dievas nevengia nė vienos vietos, bet nori tik vieno: pamaldžios širdies ir blaivios sielos.“

Nuolatinis maldos gyvenimas, tai ne troškimas greito atsako į maldas. Jis verčiau atspindi nuolatinį širdies pasitikėjimą Dievu. Nes malda nėra magiškas dalykas, bet pasitikėjimo ir ištikimybės Dievui išraiška.

Jėzus kviečia mus melstis net kai atrodo, kad Viešpats abejingas mūsų maldoms. Tikintysis tada neturi nusiminti, bet žinoti, kad Dievas jį girdi ir juo rūpinasi. To Jėzus mus moko šiame palyginime.

Našlė neturėjo nei vyro, nei giminaičių, nei užtarėjų. Vienintelė jos viltis buvo teisėjas, kuris mieste oficialiai gynė teisingumą. Atėjusi į teismo salę ji jam sakė: „Apgink mane nuo skriaudiko!“ Bet teisėjas liko kurčias vargšės našlės šauksmui. Jis buvo abejingas teisingumui ir gailestingumui, todėl į jos prašymą nekreipė dėmesio. Tai savanaudiško, sąžinės neturinčio žmogaus pavyzdys. Bet net tokioje beviltiškoje situacijoje našlės viltis neišblėso.

Galiausiai teisėjas sutiko ginti jos bylą. Kodėl? Gal todėl, kad įstatymas buvo našlės pusėje ir vertė ginti ją nuo skriaudiko? O gal jį sujaudino moters išgyventi vargai? Tikriausiai ne, nes jo širdis buvo kieta, neatjauti kitų skausmui. Jis pats apie save liudijo: „Aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu“. Jis netgi galėjo paliepti tarnams neįleisti tos našlės į teismo salę. Tad kas jį paskatino spręsti jos bylą?

Jis ėmėsi ginti našlę dėl nuolatinių jos prašymų, kurie jo ausims skambėjo tarsi antausis. Galiausiai ji tiek jam įkyrėjo, kad jis sau tarė: „Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai ši našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų.“ Našlės pastovumas privertė jį nusileisti.

Ką palyginime simbolizuoja neteisusis teisėjas? Nejaugi Dievą? „Ne“, – atsako Jėzus. „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“

Dievas yra teisingas teisėjas ir visos paguodos Dievas. Jis yra priešingybė tam neteisiam teisėjui. Palyginimu Jėzus pabrėžia didžiulę maldos galią. Jei nuolatiniai našlės prašymai privertė nedorą teisėją ginti našlės teises, tai juo labiau Dievas, kuris yra meilė, kuris saugo, laimina ir gelbsti tikinčiuosius, neatsisakys padėti.

Bet kartais gali atrodyti, kad Dievas elgiasi lyg tas teisėjas. Jėzus žino tokias mūsų mintis, todėl palyginimu moko ištvermės ir nuolatinio maldos gyvenimo. „Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ – klausia jis. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! – sako apaštalas Paulius. – Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ „[Mes] žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“ Našlės pavyzdžiu Jėzus praneša, kad malda turi būti paremta ne greito rezultato laukimu, o pasitikėjimu Dievu.

Našlė vaizduoja Bažnyčią ir kiekvieną tikintį, kai jis susiduria su neteisybe, bet pasitiki Dievo gailestingumu ir pagalba. Nesąžiningas teisėjas yra pasaulio neteisybės simbolis. Jis atspindi pasaulį, kuriame gyvename. Jame yra ir tas nematomas priešas, kuris vargino našlę, kuris kovoja prieš Bažnyčią. Tai šėtonas, puolęs angelas, maištautojas prieš Dievą. Iš pasaulio bažnyčia neturėtų per daug tikėtis teisingumo, nes čia viešpatauja nuodėmė, abejingumas, savanaudiškumas. „Bet Dievas yra mano padėjėjas, Viešpats palaiko mano sielą“ (Ps 54,4), – sako psalmistas. „Keliu savo akis į kalnus, iš kur man ateina pagalba. Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!“ (Ps 121, 1-2).

Jėzus pripažįsta, kad Dievas ne visada iš karto atsako į mūsų maldas. Kartais tikintiesiems gali atrodyti, kad Dievas kurčias jų prašymams. „Kodėl tu toks tolimas, toli nuo mano maldos?“ (Ps 22, 2) „Dieve, netylėk! Nebūk man kurčias ar nebylus, Dieve!“ (Ps 83, 2). Dievo delsimas nereiškia jo abejingumą. Jis yra ne toks, kaip anas nesąžiningas teisėjas. Savo delsimu jis brandina mūsų tikėjimą. Tikras tikėjimas stiprėja, kai žmogus ištveria laukime. „Būkite ištvermingi maldoje“, – sako apaštalas Paulius.

„Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ – klausia mūsų Jėzus. Tai vienas liūdniausių klausimų visoje Evangelijoje. Jėzus praneša, kad laiko pabaigoje žmonių širdys atšals, taps abejingos Dievui, palinks į materializmą ir savanaudiškumą. Bažnyčia bus kaip Lotas, varginamas Sodomos mieste, kuriame derybose su Abraomu Dievas nerado net dešimties teisiųjų. Tik maža dalis žmonių liks ištikimi Jėzui laiko pabaigoje. Šiuo klausimu Viešpats kreipiasi į mus, tikinčiuosius, klausdamas, ar mūsų širdys neatšals, ar tikėjimas liks tikras. Jis mus ragina likti ištvermingais. O mums belieka, kaip apaštalams, prašyti Jėzaus: „[Viešpatie], sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5), arba sakyti jam, kaip jam sakė to sergančio vaiko tėvas: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Amen.