Jėzui keliaujant į Jeruzalę jį pasitiko dešimt raupsuotųjų. Jie garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų“. Jis liepė jiems eiti ir pasirodyti kunigams. Beeidami jie išgijo, tačiau tik vienas jų sugrįžo jam padėkoti.

Raupsai buvo baisi liga. Ji kelia ne tik kūno kančias, nes jas daugiau ar mažiau kelia visos ligos. Raupsai reiškė ir atskyrimą nuo visuomenės. Susirgusieji turėdavo palikti namus, šeimas ir įsijungti į raupsuotųjų bendruomenę. Jie gyveno už miesto ribų, vieniši, atstumti ir be vilties. Jie negalėjo artintis prie žmonių. Jei kas prie jų artindavosi, jie privalėjo garsiai šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ Jie buvo gyvi, bet tarsi mirę.

Ši liga Biblijoje simbolizuoja nuodėmę, kuri atskiria žmogų nuo Dievo ir krikščioniškos bendruomenės. Kaip tie dešimt raupsuotųjų turėjo gyventi kažkur už miesto, taip ir praradęs tikėjimą žmogus gyvena už Dievo artumos ribų. Nuodėmė yra dvasinė liga, kuri nutolina nuo Dievo.

Skaičius dešimt Biblijoje reiškia pilnatvę, pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų. Todėl dvasine prasme šie dešimt raupsuotųjų atstovauja visą žmoniją, kuri yra palinkusi į nuodėmę ir patiria jos keliamas žaizdas. Žmonijai reikalingas Gelbėtojas, o jis yra Jėzus Kristus. Neatsitiktinai ši istorija atsitiko, kai Jėzus keliavo į Jeruzalę. Jis jau buvo kelyje link kryžiaus, ant kurio pralies savo kraują mūsų nuodėmių atleidimui. Jis vienintelis gali padaryti švarias mūsų sielas, savo šventuoju krauju jas nuplaudamas nuo dvasinių raupsų.

Raupsuotieji jau buvo girdėję apie Jėzų, todėl pamatę jie iš tolo ėmė šaukti jį vardu: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų“. Ir mūsų tikėjimas Dievu taip pat kyla ir stiprėja, kai girdime apie Jėzų. Apaštalas Paulius sako: „Tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis“.

„Viešpatie, pasigailėk“ – tai žmogaus šauksmas sielvarte. Tai ir mūsų šauksmas Dievui, kai aplanko ligos, sunkios gyvenimo akimirkos, kai jaučiamės vieniši, atskirti. Šis šauksmas, tai maldos pradžia. Širdis ją pradeda melsti, kai pripažįstame savo silpnumą ir kviečiame Dievą ateiti į mūsų gyvenimus.

„Eikite, pasirodykite kunigams“, – atsakė jiems Jėzus. Pagal Mozės Įstatymą, tik kunigas galėjo patvirtinti išgijimą ir grąžinti žmogų į bendruomenę. Jėzus prie jų nepriėjo, jų nepalietė, o tik liepė jiems eiti pas kunigus, tarsi jie jau būtų sveiki. Tai rodo, kad tikras tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu. Raupsuotieji pakluso Jėzaus žodžiui dar būdami sergantys. „Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės“, – skelbia laiškas hebrajams.

Keliaudami pas kunigus raupsuotieji patyrė išgijimą. Pagijimas įvyksta ne staiga, o „beeinant“. Ši reikšminga pasakojimo detalė liudija, kad Dievo galia apsireiškia tikėjimo kelionėje. Ji reiškiasi ne per magiją, kurią siūlo burtininkai, bet per pasitikėjimą Dievu ir paklusnumą jo žodžiui. Tikėjimas mus ragina žengti pirmyn gyvenimo keliu, net kai dar neregime tiesioginio Dievo veikimo. Kelias pas kunigus dvasine prasme reiškia mūsų kelionę nuo nuodėmės prie Dievo malonės, nuo atskirties prie tikinčiųjų bendrystės,

Visi dešimt džiaugėsi išgydymo dovana, tačiau devyni pamiršo dovanotoją. Tik vienas sugrįžo pas Jėzų padėkoti, ir tas buvo samarietis. „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? – paklausė Jėzus, ir tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.

Mūsų dėkingumas Dievui bažnyčioje yra regima mūsų tikėjimo išraiška. Išpažindami nuodėmes bažnyčioje mes sakome Dievui: „Viešpatie pasigailėk“. Priėmę jo Kūno ir kraujo sakramentą mes giedame padėkos giesmę, kaip tas samarietis balsu šloviname Dievą. Tikėjimas nėra tik prašymas, jis atsiskleidžia per dėkingumą ir šlovinimą.

Samarietis yra netikėtas tikėjimo pavyzdys. Jis buvo svetimtautis, su kuriais žydai nebendravo, arba jei tik ištikdavo nelaimė. Bet jo vienintelio tikėjimas buvo tikras. „Žmogus mato, kas akimis regima, – skelbia pranašas ir teisėjas Samuelis, – o Dievas žvelgia į širdį.“ (1 Sam 16,7). Samarietis atspindi tikrą tikintį, kuris ne tik prašo Dievo pagalbos, bet Viešpatį pripažįsta kaip tikrąjį meilės ir malonės šaltinį.

Žodžiai „tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ rodo, kad Jėzus dovanoja daugiau, nei fizinį išgijimą. Žodis „išgelbėjo“ reiškia „suteikė išganymą“. Devyni buvo pagydyti kūniškai, o šis vienintelis tapo išgelbėtas. Jėzus pagydė ne tik jo kūną, bet ir jo sielą bei dvasią. Tikėjimas sugrąžino ne tik sveikatą, bet ir išganymą. Šie žodžiai atskleidžia svarbiausią šio pasakojimo detalę: parodo skirtumą tarp išgydymo ir išgelbėjimo. Tik vienas iš dešimties buvo išgelbėtas.

Samariečio grįžimas pas Jėzų dvasine prasme reiškia mūsų kelionę nuo nuodėmės raupsų link Dievo malonės ir išganymo, o taip pat primena padėką Dievui. Samarietis tai suprato, todėl gavo daugiau nei kiti – jis pažino Dievo meilę žmogui. Jo širdis nebegalėjo tylėti, todėl ėmė balsu šlovinti Dievą. Tai liudija jo širdies atgimimą, gebėjimą pažinti Dievo gailestingumą ir atsakyti į tai dėkojimu.

Istorija vyko Jėzui keliaujant į Jeruzalę, kelyje link kryžiaus. Tai rodo, kad mūsų išgijimas ir išganymas yra tiesiogiai susijęs su Kristaus kryžiumi. Golgotoje ant kryžiaus Jėzus parodė begalinę Dievo meilę, už mus atidavė savo gyvybę. „Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu, – sako pranašas Izaijas, – bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus“ (Iz 53, 6). „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, – skelbia apaštalas Petras, – kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24).

Pasakojimas apie dešimtį raupsuotųjų kviečia mus trumpam stabtelėti ir apmąstyti Dievo veikimą mūsų gyvenime. Samariečio pavyzdys ragina mus sugrįžti ir dėkoti, o ne eiti savo keliais. Tikrasis stebuklas – ne tai, kad liga pradingsta, bet kad žmogus atranda ryšį su Dievu, kuris keičia kūną, sielą ir dvasią. Pasakojimas kviečia mus suvokti, kad Jėzus yra išganymo ir širdies ramybės šaltinis. Jo kryžiaus malonė skirta visiems žmonėms, tačiau išganymą gauna tik tie, kurie į šią malonę atsiliepia tikėjimu ir dėkingumu. Amen.