„Žiūrėk, kad neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, ir laikykis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, kuriuos aš tau šiandien įsakau. Kai būsi sočiai pavalgęs, pasistatęs gerus namus ir juose gyvensi, kai tavo galvijų bandų ir avių kaimenių bus padaugėję, tavo sidabro ir aukso pagausėję, ir visa, kas tau priklauso, bus suklestėję, saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų ir neužmirštų Viešpaties, savo Dievo“ (Įst 8, 11-14).

Pjūties padėkos šventėje mes dėkojame Dievui už praėjusį derlių ir visus palaiminimus, kuriais jis mus apdovanojo per šiuos metus. Ji mums primena, kad derlius yra regimas Dievo palaimos ženklas, jog visos malonės ateina iš jo apvaizdos. Todėl ši šventė ragina mus kasdieną pasitikėti Dievu, o ne vien savo pastangomis. Ji taip pat skatina mus krikščioniškam labdaringumui. Per pranašą Izaiją Dievas ragina dalintis su artimu dovanomis, lengvinti kenčiančiojo gyvenimą, sakydamas: „Tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, – tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis“ (Iz 58, 10).

„Žiūrėk, kad neužmirštum Viešpaties, savo Dievo“, – sako Dievas per Mozę. Kada ir kokiomis aplinkybėmis žmogus taip pasikelia, kad ima užmiršti Viešpatį? Į šį klausimą Viešpats atsako labai taikliai. Tai gali atsitikti, „kai būsi sočiai pavalgęs, pasistatęs gerus namus ir juose gyvensi, kai tavo galvijų bandų ir avių kaimenių bus padaugėję, tavo sidabro ir aukso pagausėję“. Taip gali nutikti su kiekvienu, nes dėl įgimtosios nuodėmės pažeistos prigimties ir pasaulio pagundų mūsų širdys gali tapti užsispyrusios ir nerangios Dievui. Širdis gali iš gėrybių nusilieti aukso veršį, ir, kaip izraelitai dykumoje, šiam stabui tarnauti. Gali atsitikti taip, kad kuo geresnis yra Viešpats, tuo labiau nedėkingas tapti žmogus.

Dievas praneša, kad gerovė turi savo pavojų. Žmogus, nors sukurtas pagal Dievo paveikslą ir atpirktas Kristaus krauju, gali imti didžiuotis ir užmiršti, kad Dievas yra aukščiausias gėrio ir palaimos šaltinis. Tokių atsitikimų, kai žmogus užmiršta Dievą gerose dienose gausu ne tik Biblijoje, bet ir mūsų aplinkoje. Tas, kuris kadaise atrodė pamaldus, lankė bažnyčią, patyręs gerovę ėmė ir pamiršo Dievą.

Dažnai atsitinka taip, kad liūdesyje ir varge žmogus šaukiasi Viešpaties, tačiau išbandymams pasibaigus atgimsta jo senoji prigimtis ir jis ima tapti nerangus Dievui, nustoja laikytis jo įsakymų. Prikaupęs sočiai gėrybių jis gali sau tarti: „Mano paties galybe ir mano paties rankų jėgomis sukrauti šie turtai“ (Įst 8, 17). „Nesakyk to sau savo širdyje“, – įspėja mus Viešpats.

Jei toliau gilintumės į šį Viešpaties žodį, pamatytume, kad Dievo užmiršimas neįvyksta per naktį. Tai dažnai būna pasyvus, kryptingas vyksmas, kai žmogus vis rečiau apsilanko bažnyčioje, retai beišgirsta Dievo žodį, nustoja priimti sakramentą. Todėl gerovė gali būti dvasiškai pavojingesnė, nei nepritekliai. Iš tiesų, kuo didesnė gerovė, tuo didesnė puikybės ir Dievo užmiršimo rizika.

Dievas įspėja mus likti budriais, ypač kai jis dosniai laimina žemiškomis dovanomis gyvenimus. „Kai būsi sočiai pavalgęs, pasistatęs gerus namus ir juose gyvensi, kai tavo galvijų bandų ir avių kaimenių bus padaugėję, tavo sidabro ir aukso pagausėję, ir visa, kas tau priklauso, bus suklestėję, saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų ir neužmirštų Viešpaties, savo Dievo.“

Dievas praneša, kad gerovė išbando mūsų tikėjimą lygiai taip pat, kaip ir sunkumai. Ji gali vesti širdis į dvasinę puikybę ir tinginystę. „Kai juos maitinau, jie buvo sotūs, – taria Viešpats per pranašą Ozėją, – bet jų širdis išpuiko, todėl jie užmiršo mane“ (Oz 13, 6). Dievas laimina žmogaus rankų darbą, laimina, kai jis stato namus, padaugina jo galvijų bandas. Bet jis primena saugoti širdis nuo išpuikimo ir jo užmiršimo, kai „visa, kas tau priklauso, bus suklestėję“.

Ką mes turime daryti, kad išvengtume tokio dvasinio sugedimo? Kasdien prisiminkime šiuos Viešpaties žodžius: „Kai būsi sočiai pavalgęs … saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų ir neužmirštų Viešpaties, savo Dievo“. Prisiminkime Jėzaus atsakymą šėtonui, kai tas jį gundė dykumoje. Jis atkartojo žodžius iš to paties Įstatymo skyriaus, kurį šiandien apmąstome. „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ (Mt 4, 4; Įst 8, 3). Saugokimės nuo pagundos ir nesakykime: „Mano paties galybe ir mano paties rankų jėgomis“ sukrautos visos šios gėrybės. Verčiau prisiminkime žodžius: „Atsimink, kad Viešpats, tavo Dievas, yra tas, kuris tau [jas] duoda“ (Įst 8, 17-18).

Šiuos žodžius Viešpats tarė per Mozę, kai jo tauta jau ruošėsi įžengti į pažadėtąją žemę. Po daugelio klajonių dykumoje, kai tauta priklausė vien tik nuo Dievo aprūpinimo, ypač kai nebeturint maisto gavo manos iš dangaus, ji netrukus turėjo įžengti į turtingą žemę. Dievas žmones ragino ir toliau tvirtai juo pasitikėti, kaip jie juo pasitikėjo, kai neturėjo jokio kito pasirinkimo dykumoje.

Šiandien ši pažadėtoji žemė reiškia ne konkrečią vietą žemėje, o Dievo karalystę ir amžinąjį gyvenimą. Tai galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, „atilsio šalis“ (Hbr 4, 10-11), į kurią mums kelią atvėrė Jėzus Kristus. Savo auka jis atpirko mus iš nuodėmių ir pasmerkimo, sugriovė nuodėmės sieną, kuri skiria mus nuo Dievo. Jo prisikėlimas yra pažadas, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turės amžinąjį gyvenimą. Kaip tauta įžengė į pažadėtąją žemę, taip Jėzus mus veda į savo dangiškojo Tėvo namus. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

Ši šventė mums primena būti dėkingais Dievui per Jėzų Kristų. Ji moko mus su padėka priimti visas Dievo malonės dovanas, pripažinti, kad kasdienė duona ateina iš jo apvaizdos ir ragina vartoti ją su dėkingumu. Jei laukai gerai užderėjo, jei patiriame geras dienas, neleiskime sau išpuikti, bet verčiau nusilenkime prieš Dievą, kad jis išlaikytų mūsų širdis pilnas atgailos ir padėkos. Tad tesaugo Viešpats mus nuo širdies užmaršumo ir visų dvasinių pavojų, susijusių su sočiu pavalgymu, namais ir gerove. Prisiminkime, kad Dievas yra visų palaiminimų šaltinis. Už tai jam dėkokime ir tik jį vieną šlovinkime. Amen.