Šiandien švenčiame archangelo Mykolo ir visų angelų dieną. Ji yra skirta tam, kad mes šlovintume Dievą ir jam dėkotume už sukurtus angelus, per kuriuos jis mums teikia apsaugą ir paguodą. Dievo šlovę skelbia archangelo Mykolo vardas. Iš hebrajų kalbos jis reiškia: „Kas yra kaip Dievas?“ Šis vardas pabrėžia, kad niekas negali prilygti Dievui. Tik jis vienas turi būti šlovinamas ir garbinamas, nes jis yra tas, kuris atleidžia mūsų nuodėmes ir gelbsti nuo mirties. Jis siunčia angelus mums tarnauti, tad šiandien mes dėkojame jam, kad jis juos sukūrė ir per juos mums teikia pagalbą.

Šventasis Raštas daug liudija apie angelus. Jie yra Dievo pasiuntiniai, kurie praneša apie svarbius išganymo įvykius. Šios bekūnės būtybės gali pasirodyti sapne, ar netgi laikinai priimti menamą kūną ir balsu perteikti Dievo valią. Kartais jie nėra iš karto atpažįstami. Kai jie pasirodė Abraomui kaip trys vyrai ir pranešė, kad jo žmona Sara turės sūnų, pradžioje jis jų nepažino. Angelai aplankė Lotą Sodomoje. Jis juos pažino tik tada, kai jie apakino sodomiečius, kai anie norėjo nedorai su jais pasielgti. Angelai įspėjo Lotą, kad Dievas sunaikins Sodomą ir Gomorą už nuodėmes ir liepė jam su šeima skubiai iš ten bėgti ir nesižvalgyti atgal. Nors Abraomas ir Lotas ne iš karto juos pažino, jie parodė jiems svetingumą. Laiške hebrajams sakoma: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“.

Kaip Marija būtų sužinojusi, kad Dievo Sūnus joje priims kūną, jei angelas jos nebūtų aplankęs? Kaip Juozapas būtų sužinojęs, kad Marijos vaisius yra Aukščiausiojo Sūnus, jei angelas jam apie tai nebūtų pranešęs? Angelas paliepė kūdikiui duoti vardą Jėzus, kuris reiškia: „Tas, kuris išgelbsti.“ Dėka angelo žinios sapne Juozapas su Marija ir kūdikiu bėgo į Egiptą nuo žudančios Erodo rankos. Angelas pasirodo regimai tik ypatingais išganymo istorijos atvejais ir dažniausiai Dievo skirtą žinią pradeda guodžiančiu žodžiu: „Nebijok“. „Nebijok, Marija“, – taria jis Dievo motinai. „Nenusigąskite!“ taria jis Velykų rytą trims moterims, rodydamas į tuščią kapą.

Angelai yra bekūnės būtybės. Jų neįmanoma kitaip pavaizduoti, kaip tik per simbolius. Jie dažnai vaizduojami su sparnais, tačiau nepriimkime to tiesiogine prasme. Sparnai simbolizuoja, kad angelai keliauja tarp dangaus ir žemės, tarp Dievo ir žmogaus. Dažnai jie vaizduojami mažų vaikelių kūnais, kas liudija jų tyrumą ir skaistumą. Jie vaizduojami baltais rūbais. Šie rūbai simbolizuoja jų šventumą ir dangišką prigimtį, atspindi Dievo šlovę. Nors angelai yra šalia mūsų, dėl jų dvasinės būties mes jų neregime, tačiau šventasis Augustinas sako: „Nors angelų nematome, tačiau tikėjimas mus moko, kad yra angelai, jog daugeliui žmonių jie pasirodė, todėl mums netenka dėl to abejoti“.

Šiandienos evangelijoje Viešpats Jėzus Kristus moko nepykinti mažų vaikelių. Jis pasako priežastį: „Nes jų angelai visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą.“ Jis praneša, kad angelai yra su mažais krikštytais vaikais, pabrėžia Krikšto malonės palaimą, kuri apsireiškia krikščionių vaikuose. Tuo jis parodo šio sakramento vertę, ragina mus atsakingai žvelgti į šią Dievo dovaną ir kuo greičiau krikštyti gimusius vaikelius. Per krikštą kiekvienas vaikelis gauna savo angelą sargą, kuris regi dangiškojo Tėvo veidą. Jėzus sako: „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima“.

Bet Šventasis Raštas primena, kad yra ne tik gerieji angelai, bet ir atpuolusios nuo Dievo dvasios – šėtonas ir jo angelai. Pradžioje jie pažino savo Kūrėją, buvo teisingos ir šventos būtybės, garbino Dievą ir jį mylėjo. Jos buvo laimingos ir būtų likusios tokios amžinai, jeigu būtų išlaikiusios ištikimybę Kūrėjui. Tačiau Dievas joms suteikė laisvą valią. Išdidumo vedamos jos ėmė maištauti prieš Dievą, todėl prarado dangų, nustojo regėti jo veidą ir buvo ištremtos į pragarą, kur yra amžinas liūdesys. Apreiškimo knyga rašo: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.“ Šėtono ir demonų tikslas yra padaryti ir žmogų Dievo priešu, užnuodyti jo kūną ir sielą, kad jis, kaip ir jie, taptų prakeiktas ir nelaimingas. Jėzus sako, kad šėtonas tai daro išraudamas Dievo žodį iš žmogaus širdies. Tada žmogus nustoja tikėti ir praranda išganymą. Šventasis Krikštas ir malda yra mūsų apsauga nuo piktųjų angelų.

Bet gerieji angelai yra mūsų sargai. „Jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum,“ – sako psalmistas tam, kuris Viešpatį pasirenka savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja. Nors mes angelų nematome, su jais susitinkame jų neregėdami – namie, darbe, sapne, kelionėje, nes jiems rūpi mūsų išganymas. „Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ – klausia mūsų laiškas hebrajams. „Štai aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje“ (Iš 23, 20), – sako Viešpatys Mozei, besiruošiant į kelionę. Dievas siunčia mums savo angelus, kai esame beviltiškoje situacijoje, bet pasiliekame jam ištikimi.

Įkvėptas Šventosios Dvasios karalius Dovydas gieda: „Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai, jo žodį vykdantys galiūnai, paklusnūs jo tartam žodžiui.“ Angelai šlovina Dievą ir to moko mus. Pranašo Izaijo regėjime jie gieda: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!“ (Iz 6, 3). Šiais žodžiais ir mes šloviname Kristų, savo kūnu ir krauju ateinantį į sakramento duoną ir taurę. Jėzui užgimus jį šlovino gausi dangaus kareivija, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Angelai nori, kad ir mes mylėtume savo Sutvėrėją, jį šlovintume malda ir giesme. Jėzus priduria, kad angelai dar be galo džiaugiasi dėl vieno sugrįžtančio nusidėjėlio.

Tad ši diena, Archangelo Mykolo šventė, skirta mums, kad mes šlovintume ir garbintume savo Viešpatį Dievą, dėkotume, jog jis siuntė savo šventuosius angelus mums tarnauti. Šventas Raštas juos vadina sargais, nes savo tarnyba jie mus veda prie Dievo, saugo ir gina. Amen.