Kristaus palyginimą apie apsukrų ūkvedį lengva paaiškinti neteisingai. Pavyzdžiui, jei tą turtingą žmogų, kuris patikėjo valdyti turtą, prilygintume Dievui, suklystume. Palyginimu Jėzus apibūdina santykius tarp „pasaulio vaikų“. Juo jis pabrėžia ištikimybę. “Kas ištikimas mažuose dalykuose, tas ištikimas ir didžiuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Tad jei jūs nepasirodėte patikimi, tvarkydami neteisingąją Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?!“

Pasamdytas ūkvedys anam turtingam žmogui pradžioje atrodė sąžiningas. Jis juo visiškai pasitikėjo, net pavedė pilnai tvarkyti turtą. Ūkvedys sudarinėjo sandorius, jo vardu dėjo parašą. Bet vieną dieną šeimininkas ėmė abejoti. „Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.“ Jis pareikalavo turto sandorių ataskaitos.

Ūkvedys svarstė, ką daryti. Jis jau nebepajėgė dirbti fizinį darbą. „Kasti neįstengiu“, – svarstė jis. Liko tik elgetauti, bet „elgetauti man gėda“. Jis taip pat žinojo, kad atleistas už turto iššvaistymą niekur nebegaus ūkvedžio darbo. Į galvą jam atėjo gudri mintis. Jis nusprendė palenkti į savo pusę skolininkus, kad netekęs tarnybos būtų priimtas į jų namus. Juos jis kvietėsi po vieną. Tam, kuriam paskolino 100 statinių aliejaus, jis paliepė perrašyti skolos raštą ir įrašyti 50. Tas, kuris buvo skolingas 100 saikų (42 tonas) kviečių, įrašė 80. Abu skolininkai tapo jo draugais. Apie tai sužinojo šeimininkas. Jis pagyrė ūkvedį, tik ne už nesąžiningumą, o už apsukrumą.

Taip elgiamasi netikinčiame pasaulyje. „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“, – sako Jėzus.

Iš tiesų, kai pažvelgiame į apsukriuosius „pasaulio vaikus“ ir Dievą tikinčius žmones, matome, kad tikintieji yra „geriečiai“. Jie siekia vadovautis Dievo vertybėmis – puoselėja atjautą, nuolankumą, pasitikėjimą kitais. Jie žino, kad jiems yra skirtas amžinojo gyvenimo pažadas, jei liks ištikimi Dievui iki pabaigos. Bet Jėzus primena, kad tikintieji kartais gali būti pasyvūs, nesumanūs Dievo reikaluose. Jis lyg pažeria mums kritikos, lyg sako: „Pažvelkite, kokie apsukrūs pasaulio vaikai, o jūs tokie pasyvūs.“ Jėzus negiria ūkvedžio nesąžiningumo, nes apgavystė prieštarauja Dievo Įstatymui, bet pastebi jo įžvalgumą, sumanumą, išradingumą. „Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.“

Mamoną Jėzus vadina apgaulinga, nes daug sukčiavimo yra šiame pasaulyje. Žmonės pyksta, kai išgirsta apie kokį nors korumpuotą valdininką, bet nepaklausia savęs, ar jie išsilaikytų nuo pagundų jo vietoje. Mamona yra žavinti, ji verčia žmogų pasitikėti turtu lyg Dievu. Godumui užvaldžius širdį, turtas tampa gyvenimo tikslu, o ne priemone. Net Jėzų šėtonas bandė sugundyti duona, turtais ir valdžia. „Saugokitės bet kokio godumo, – sako jis, – nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“.

Palyginimą paaiškina pats Jėzus. Jis mums lyg sako: „Būkite išmintingi, naudokite turtą kaip priemonę, darykitės sau draugų Mamonos pagalba“. Jis primena, kad gyvenimas duotas tik vienas. Turto su savimi nepasiimsime į amžinybę. Ten galima pasiimti tik tą turtą, kurio čia vagys nepavagia ir kandys bei rūdys nesuėda. Užjausk artimą, padėk jam, kai reikalinga pagalba. Paaukok auką, kad Dievo namai būtų gražūs, o žiemą šilti. Padėk stokojantiems. Išmintingai naudok turtą, prisimindamas, kad Mamona yra apgaulinga. Savo kerais ji gali apraizgyti širdį, bet turtas taip pat gali tarnauti Dievo garbei ir atimui. „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.“ Kai atsistosime prieš Dievo teismą, jie sakys: „Jis mane sergantį aplankė, kai stokojau, padėjo, kai netekau pastogės, priglaudė“. Tokiems Dievas atsakys: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“

Jėzus pabrėžia ištikimybę. Jis metaforiškai sako, kad neinasi tarnauti dviems ponams. „[Žmogus] arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers.“ Tikinti širdis visada daro pasirinkimą. Neįmanoma pritarti pasaulio dalykams, jei Dievo akyse jie yra amoralūs, ir tuo pačiu metu likti ištikimais Dievui. Iš tiesų, krikščionys šiandien patiria daug iššūkių. Ką Dievas laiko nuodėme, pasaulis šiandien ima laikyti moraliais dalykais. Net Bažnyčia gali suklupti. Vis dėlto tikintis žmogus bus prisirišęs tik prie Dievo. Anuos dalykus jis laikys dulkėmis ir sąšlavomis, arba kaip Jėzus sako: „Nieku vers“, nes „kas pasauliui atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru“.

Pasaulis, žinoma, šaiposi iš tokio požiūrio. Fariziejai, kurie girdėjo Jėzų mokant, iš jo juokėsi. Tačiau pasaulio vaikams Jėzus atsako: „Jūs žmonių akivaizdoje dedatės teisuoliais, bet Dievas mato jūsų širdis. Kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru“.

Bet kodėl ištikimybė Dievui šiandien yra tokia reta? Atsakymas paprastas: neįmanoma tarnauti dviems ponams. Krikščionys nutolsta nuo Dievo ir jo mokymo, jei bando tarnauti abiems. Mamona juos tada suvilioja savo žavesiais. Mes prisiminkime, ką Dievas sako apie save. „Negarbink svetimų dievų. … Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas“ (Iš 20, 5; 34,14).

Tad mes, kurie siekiame eiti prakilnesniu keliu, kartu su psalmistu tarkime: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.“ (Ps 51, 12). Prisiminkime, kad esame tik jo gėrybių prievaizdai, o ne savininkai, jog iš prievaizdų reikalaujama ištikimybės net mažuose dalykuose. Tenetampa žemiškos gėrybės mums Mamona, bet tarnauja Dievo garbei kelionėje į amžinuosius namus. Būkime pamaldūs ir ištikimi jo prievaizdai, kurie jam tarnauja čia, laikinoje kelionėje, ir ten amžinai. Amen.