Palyginimas apie paklydusią avį ir pamestą drachmą liudija Dievo meilę ir jo asmeninį rūpestį net vienu paskiru žmogumi. Dievo Sūnus atėjo į mūsų tarpą ne teisti, bet ieškoti ir gelbėti, todėl priima kiekvieną, kuris jam atveria savo širdies duris. Jis taip pat praneša apie džiaugsmą, kurį patiria dangus žmogaus atsivertimu.

Abu palyginimus Jėzus pasakė tada, kai fariziejai atvirai jam reiškė savo nepasitenkinimą. Jie piktinosi, nes jis neatstumdavo tų, kuriuos jie laikė nusidėjėliais. Fariziejai atsisakė bendrauti su korumpuotais Romos muitų rinkėjais. Bendrystę su jais, kaip ir su kitais nusidėjėliais, jie laikė susitepimu. Jie didžiavosi savo tyrumu, o Jėzų jie vadino nusidėjėlių draugu. „Tai muitininkų ir nusidėjėlių draugas”, – sakydavo jie.

Bet Viešpaties meilė yra skirta visiems žmonėms. Dievo Sūnus atėjo į pasaulį ir sutiko išgelbėti žmogų nuo amžino pasmerkimo, nes jį mylėjo. Jis nelaikė tai orumo įžeidimu, kai fariziejai jį patį priskyrė prie muitininkų ir nusidėjėlių. Jo svetingumas juos net šokiravo. „Jis net su jais valgo“, – piktinosi jie. Valgymas reiškė ypatingą bendrystę ir priėmimą tų, kuriems fariziejai net nepaspausdavo rankos.

Jėzus nusprendė tiesiogiai kreiptis į fariziejų sąžinę, todėl abu palyginimus pradeda žodžiais: „Kuris iš jūsų …“. Jis nori, kad jo priešininkai pabūtų palyginimuose minimų asmenų vietoje.

„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!“ Vienos avies prapuolimas gal ir nėra labai didelis nuostolis šimto kaimenėje, bet Jėzus apeliuoja į gailestingumą. Jis kviečia išgirsti paklydusios avelės balsą, kai toji gailiai mekena ir beviltiškai šaukiasi pagalbos. Jis primena ir pavojų, kuris gali ją ištikti. Avis neturi nei ilčių, nei ragų, nei nagų, kuriais apsigintų nuo sėlinančio vilko.

„Argi jūs neitumėte ieškoti prapuolusios avies, saugiai nepalikdami devyniasdešimt devynių, jei būtumėte ganytojai?“, – klausia Jėzus priešininkų. O radęs ją argi ganytojas nesidžiaugs? Jis jos nebars, nepririš prie virvės, nebaus lazda. Ganytojas užsidės ją ant pečių ir saugiai parneš į kaimenę. Dar daugiau, grįžęs jis visiems sakys: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“.

Jis kviečia fariziejus pabūti ir tos moters vietoje. „Ji turėjo dešimt drachmų ir vieną pametė. Ar jūs neužsidegtumėte žiburio, nešluotumėte namų ir rūpestingai neieškotumėte?“ – klausia jis. Jis pertaikia ir tos moters džiaugsmą, kai atranda tą drachmą. Kaip ir ganytojas, ji susikviečia drauges ir kaimynes, ir sako: „Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.“

Palyginimais Jėzus atskleidžia Dievo meilę. Ji yra kaip daugiavaikės motinos meilė. Motina myli visus vaikus, tačiau kai vienas suserga, ji jam parodo ypatingą meilę. Niekas nesakys, kad vieną vaiką ji myli labiau, tačiau atsidūrus bėdoje, ji jam rodys ypatingą motinišką rūpestį.

Jėzus yra tas gerasis ganytojas, kuris leidžiasi į kelionę dėl pražuvusios avies. Jo jautrus įvaizdis, paliko gilų pėdsaką bažnyčios mene. Pirmieji krikščionys ganytojo atvaizdų paliko katakombose. Ganytoją su avele ant pečių jie išgraviruodavo Altoriaus sakramento taurėje, nes išpažintyje ir sakramente per jo kūną ir kraują nusidėjusiam dovanojamas nuodėmių atleidimas.

Jėzus kalba ir mums asmeniškai. Jis paliudija, kad jis ieškojo iš tavęs, gal būt net ilgai ieškojo. Mūsų išgelbėjimui jis ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmes, amžinąją mirtį ir pasmerkimą ant kryžiaus. Jis ir dabar tavęs ieško per savo šventąjį Žodį. Jo balsą Šventoji Dvasia tyliai perduoda į tavo širdį. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu“ (Apr 3, 20).

Palyginimuose taip pat vaizduojama Bažnyčia, nes tas džiaugsmas yra ne privatus, o bendruomeninis. Tiek ganytojas, tiek moteriškė susikviečia savo draugus bei drauges ir dalinasi su visais atradimo džiaugsmu. Jėzus šį įvykį vaizduoja kaip šventę, į kurią įsijungia visa krikščionių bendruomenė. Bažnyčia yra išganymo namai, į kuriuos kviečiami visi, kam reikalinga Dievo malonė. Teisiesiems fariziejams jos nereikia. Čia ateina tie, kurie savęs nelaiko šventais. Teišgirsta kiekvienas per skelbiamą Dievo Įstatymą ir Evangelijos šviesą Gerojo Ganytojo balsą. Tebūna jo balsas mums kaip atrastos drachmos skambesys, kad mūsų lūpos į tai atsakytų: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“.

Džiaugsmo šventėje dalyvauja ne tik draugai ir draugės, bet ir kaimynai. Dvasine prasme – tai dangaus angelai. Jėzus sako, kad džiaugsmas apima ne tik Bažnyčią žemėje, bet ir visą dangų. „Sakau jums, taip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“ „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ Savo atgaila ir tikėjimu, savo šventėjimo keliu, mes keliame džiaugsmą dangui, kuris apima Dievo sostą, šventuosius angelus ir Viešpaties malonėje besiilsiančias išgelbėtųjų sielas. Ten svarbus net vienas žmogus. Dievui mes esame ne beasmenė minia, bet per krikštą asmeniškai pažįstami ir mylimi jo namiškiai. Mūsų atgaila irgi yra ne gėdingas dalykas, o džiaugsmo šventės priežastis, nes Dievas su neapsakomu džiaugsmu sutinka kiekvieno žmogaus atsivertimą. Net vieno iš devyniasdešimt devynių atsivertimas sukelia didį džiaugsmą danguje. Amen.