Šioje evangelijoje Jėzus kalba apie mokinystės kainą. Jis praneša, kad mūsų išganymas yra vien tik iš Dievo malonės, vien tik per mūsų nuodėmes apvalantį jo kraują, tačiau tikras tikėjimas apima ir kryžių. Krikščionybė be kryžiaus yra svetima Jėzaus mokymui. Sekimas Jėzumi gali kainuoti santykius, komfortą, o kraštutiniais atvejais net gyvybę.

Savo mokymu Jėzus pritraukė gausias minias. Dėl gausaus žmonių skaičiaus kartą jis mokė net iš valties. Kitą savo garsųjį pamokslą jis pasakė palypėjęs ant kalno. Jėzus nedraudė minioms jį sekti, tačiau dabar jis jau žengė į Jeruzalę, kur jo laukė kryžius. Jis žinojo svyruojančią ir neryžtingą žmogaus prigimtį, todėl minioms tarė:

„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“

Šie žodžiai šokiruoja dabartinį klausytoją, tačiau anoje kultūroje žodis nekęsti taip pat reiškė „mylėti mažiau“. Pradžios knygoje hebrajų kalba rašoma, kad Jokūbas labiau mylėjo Rachelę, o Lėja buvo nekenčiama (Per 29, 30-31). Vertėjai susiduria su sunkumais perteikdami šių žodžių prasmę. Ekumeniniame Biblijos vertime rašoma: „Rachelę jis mylėjo labiau, negu Lėją“. Jėzus neskatina neapykantos šeimai šiuolaikine prasme, tačiau primena, kad aukščiausia vertybė gyvenime turi būti meilė Dievui ir artimui. Ji turi viršyti žemiškus santykius ir net prisirišimą prie savo gyvybės, nes meilė reikalauja pasiaukojimo. Kristaus auka ant kryžiaus laikoma tobuliausiu šios meilės įrodymu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, – sako Jėzus prieš mirtį (Jn 15,13).

Šiandien kryžius mums yra išgelbėjimo simbolis. Jis liudija Kristaus meilę. Apaštalas Pauliu sako: „Žodis apie kryžių, … mums, einantiems į išganymą, yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18). Tačiau Jėzaus laikais kryžius buvo romėnų mirties bausmės įvykdymo priemonė – vieša, skausminga, gėdinga. Pirmiesiems Jėzaus sekėjams kryžius nebuvo tik simbolis. Daugelis buvo persekiojami, kentė patyčias ir net mirtį. Nešti savąjį kryžių šiandien reiškia ištverti sunkumus, pasaulio patyčias, įveikti kūno nuodėmes, gyventi pasiaukojimo Dievui gyvenimą.

Jėzus primena, kad sekimas juo neturi būti trumpalaikis entuziazmas, o ilgalaikė ištikimybė. Tai jis paaiškina palyginimais apie bokšto statybą ir karui besirengiantį karalių.

Bokštas – puikus, aukštas, iš visų pastatų išsiskiriantis statinys, tačiau jį statantis žmogus turi apsvarstyti, ar pajėgs sumanymą įgyvendinti. Ar neatsitiks taip, kad padėjęs pamatus jis pastebės, jog neužtenka lėšų užbaigti. Jis tada taps pajuokos objektu. Žmonės iš jo šaipysis, sakydami: „Jis pradėjo statyti ir neįstengia baigti“ Panašiai ir karalius, nutraukęs diplomatinius santykius su kitu valdovu, svarstys, ar pajėgus stoti į kovą su tuo, kuris turi dvigubai didesnę kariuomenę.

Šiais palyginimais Kristus primena, kad tikroji mokinystė reikalauja pasiaukojimo. Tie, kurie ryžtasis būti jo mokiniais ne žodžiais, bet gyvenimu, turi nuoširdžiai apsvarstyti, ar pajėgs nueiti su Kristumi visą gyvenimo kelią. Šėtonas, pasaulis, ir jų pačių kūnas gundys šio kelio išsižadėti. Kristaus sekėjas, pradėjęs krikščionišką kelionę, bet jos nebaigęs, bus kaip tas bokšto statytojas, užtrauks negarbę tikėjimui ir Dievo bažnyčiai.

Krikščionis savyje, žinoma, tėra silpnas ir nuodėmingas, tačiau dvasinės stiprybės jis semiasi iš Dievo per jo žodį ir sakramentą. „Pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4), rašo apaštalas Jonas. „Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“, – jam pritaria apaštalas Paulius. „Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“, – rašo jis Filipiečiams (Fil 1, 6).

„Taip pat kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“, – minioms kalba Jėzus.

Teisingas turto panaudojimas yra tema, kurią ne kartą aptarė Jėzus, nes turtas gali būti viena didžiausių grėsmių mokinystei. Turtas skatina godumą, ragina žmogų tarnauti ne Dievui, o Mamonai. Godumo užvaldytam žmogui turtas gali būti ne priemonė, o gyvenimo tikslas. Mamona apima apie ne tik meilę pinigams, kuri užgožia meilę Dievui, bet viską, kas užvaldo žmogaus širdį. Jis yra stabmeldystės forma, netikro saugumo, godumo ir materializmo simbolis. „Neįmanoma tarnauti Dievui ir Mamonai,“ – sako Jėzus. „Kiekvienas jūsų, kuris neatsižada Mamonos, negali būti mano mokinys.“

Tikra mokinystė daro poveikį pasauliui. Ji yra kaip druska, kuri senovėje saugojo maistą nuo sugedimo. „Druska ­ geras daiktas, – sako Jėzus. – Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?“ Mokinys, kuris ketina sekti Jėzų be kryžiaus, kuris pritaria pasaulio nuodėmei, tampa druska su priemaišomis, kuri niekam nebetinka. Kristus primena minioms, kad išoriškai žmogus gali atrodyti kaip krikščionis, tačiau prarasti sekimo esmę – sūrumą. Jėzus nori nuoširdaus atsidavimo, o ne paviršutiniškos ištikimybės.

Bažnyčios tėvas Augustinas šiame kontekste dalijasi savo atsivertimo patirtimi:
„Tu, Viešpatie, … savo dešine pažvelgei į mano mirties gilybę ir iš mano širdies dugno išsėmei sugedimo gelmę. Ir tai reiškė nenorėti viso to, ko norėjau aš, ir norėti to, ko norėjai tu. … Koks saldus man tuojau pat tapo niekingų saldybių stygius, ir tų, kurių netekti baiminausi, jau džiaugiausi atsisakydamas. Juk jas metei lauk iš manęs tu, tikroji ir aukščiausioji saldybe, jas metei ir žengei jų vieton saldesnis už bet kokį malonumą, bet ne ‚kūnui ir kraujui‘. … Dabar mano siela tapo apvalyta nuo graužiančių ambicijų ir godumo rūpesčių, nuo geismų niežulio ir draskymosi, ir aš laisvai kalbėjau su Tavimi, mano Šviesa, mano Turte ir mano Išgelbėjime.“

Tepadeda Jėzus mums būti karštais krikščionimis, tapti jam atsidavusiais, tikrais sekėjais, ir išlikti tvirtais net kryžiaus akivaizdoje. Amen.