Jėzus neatstumdavo nei nusidėjėlių, nei fariziejų, nors šie Mozės Įstatymo sergėtojai visada buvo jam priešiški. Skirtumas tarp abiejų yra tame, kad nusidėjėliai ateidavo pas jį su atgaila, ieškodami Dievo malonės, o fariziejai siekė jį apkaltinti erezija bei Įstatymo laužymu.

Kai mes ką nors pakviečiame į svečius, parodome tuo draugiškumą ir meilę. Tuo tarpu fariziejai pakvietė Jėzų vakarienei paruošę spąstus. Evangelistas Lukas rašo: „Jie jį stebėjo“. Jie elgėsi kaip paukščių gaudytojai, kurie paspendę žabangus sėdėjo tyliai ir laukė progos jį sugauti. Neatsitiktinai prie jų namų stovėjo tas vandenlige sergantis žmogus.

Dievo Sūnus žinojo jų mintis, jog jie buvo įsitikinę, kad Gelbėtojas nepraeis pro sergantį, neviltyje esantį žmogų. Tai matydamas Jėzus kreipėsi į juos: „Ar valia per šabą gydyti, ar ne?“ Fariziejai turbūt patyrė gėdos jausmą ir sąžinės priekaištus, todėl tylėjo. Juk meilės darbai šventą dieną yra leidžiami net pagal Mozės įstatymą. Įstatymą juk galima sutraukti į vieną sakinį: Mylėk Dievą visa širdimi ir artimą, kaip save patį.

Pagydęs žmogų Jėzus kalbėjo jų sąžinei: „Jei kurio iš jūsų jautis ar asilas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“ Jie tylėjo, nes neturėjo, ką pasakyti.

Dievas mums paliepia švęsti Sekmadienį – krikščionišką šabą. Tai septintoji diena, kurioje Dievas sutvėręs pasaulį ilsėjosi. Tuo jis paliko mums pavyzdį. „Atmink šventą dieną švęsti“, – sako jis Trečiuoju įsakymu. Sekmadienis nereiškia, kad turime visiškai nieko neveikti. Tai diena, kurioje mes turime išgirsti Dievo žodį ir pamokslą, ir sustiprinti savo sielas Altoriaus sakramentu. „Diena ši Dievui švenčiama, / Šalin, kas širdį sunkina, / Ir įprasti dienų darbai! / Aukščiausią garbinkim šventai“, – skelbia giesmė. Kita vertus, atrodo keistai, kai žmonės teisinasi, sakydami, kad sekmadienį būna užsiėmę, dėl ko negali ateiti į bažnyčią. Jėzus turėtų, ką tokiam žmogui pasakyti.

Fariziejus, kuris pakvietė Jėzų į savo namus, užėmė garbingą socialinę padėtį. Jėzus matė, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas šalia jo. Dievo Sūnus nusprendė pamokyti juos palyginimu apie vestuvių svečius.

Įprastai to meto šventėse būdavo daug neformalumo, tačiau vestuvių vakarienėje svečio padėtis buvo svarbi. Tokioje puotoje svečiai neturėtų patys siekti garbingiausių vietų, nes tarp jų gali būti tokių, kurie nusipelno didesnės pagarbos. Koks pažeminimas būtų, jei vestuvių šeimininkas pasakytų: „Užleisk jam vietą!“

Žmonių visuomenėje vyksta konkurencija dėl pirmųjų vietų. Šiandien viena populiariausių temų yra lyderystė. Taip yra pasaulyje, – sako Jėzus, – „tačiau tarp jūsų to nebus“. Dievo karalystėje socialinis statusas visiškai nesvarbus. Tie, kurie išsikelia patys, pasikliauja savo teisumu, bus pažeminti. O tie, kurie pripažįsta savo nuodėmingumą, kurie suvokia, kad priklauso nuo Dievo malonės, bus paaukštinti. Nes „kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, – sako Jėzus, – o kuris save žemina, bus išaukštintas.“

Jei mus pakviečia atsisėsti į garbingesnę vietą, tai nėra savęs aukštinimas, tačiau prisiimti nepelnytą garbę yra puikybė. „Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos aš neapkenčiu“, – sako Dievas (Pat 8, 13). „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį-mokestį, kam muitą-muitą, kam baimę-baimę, kam pagarbą-pagarbą“, – sako apaštalas Paulius (Rom 13, 7). Garbės paradoksas yra tame, kad kas visomis išgalėmis jos siekia, garbė nuo jo bėga, o kas nuo jos bėga, garbė bėga jam iš paskos.

„Garbės iš žmonių aš nepriimu“, – sako Jėzus fariziejams. Jo tapimas žmogumi, visas jo gyvenimas buvo nusižeminimas. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą, – sako apaštalas Paulius. – … Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.“

Panašiai apie puikybę kalba Klaipėdoje gimęs poetas Simonas Dachas. Savo mintis jis perteikia giesmės žodžiais: „Kam tu, žmogau vargingas, išsikeli niekingas? Ūmai juk mirt turi. / Lyg debesys lengvieji, čion vėjų atpūstieji, taip tu suirt turi“.

Šventieji visada save laikė nusidėjėliais. Jų teisumas buvo ne jų paties, ne vidinis, o iš Dievo, kurį Kristus teikia kiekvienam tikinčiam. Tautų apaštalas Paulius save vadino pirmuoju nusidėjėliu. Tai gali ištarti tik tikintis žmogus, kuris žino kas yra nuodėmė. „Kur tada pagrindas girtis? – klausia jis laiške Romiečiams. – Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 23-24, 27). Tiesa, ir Paulius turi kai kuo pasigirti. „Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui“ (Gal 6, 14).

Daug garbingų fariziejų buvo pakviesta į tą vakarienę. Išoriškai kvietimas atrodė kaip meilės demonstravimas, bet Jėzus sako: „Nekviesk savo bičiulių, … nes jie gali atsimokėdami pakviesti tave ir taip tau bus atlyginta.“ Tokia puota yra savotiški mainai, o ne tikro gailestingumo ir meilės išraiška. „Pakviesk tuos, kurie neturi kuo atsilyginti.“ Dievo karalystė paremta ne mainais, o meile ir malone.

Dievas mato kas slapčioje. „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“ Jėzus primena apie atlygį amžinybėje: „Tu būsi palaimintas, … ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“

Šia evangelija Jėzus kreipiasi ir į mus. Jis klausia, ar mūsų meilė yra be išskaičiavimo,  be veidmainystės? Ar padedame kitiems, iš kurių nesitikime atlygio? Ar mūsų dosnumas yra paremtas meile Dievui ir artimui? „Pasaulyje yra vienaip, – sako jis, – tačiau tarp jūsų tebus kitaip. Nors čia atlygio negausite, jums bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“ Amen.