Pamokslo tekstas: „Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas. Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas“ (Ps 126, 5-6).

Atvykę į kapines prisimename mūsų artimuosius, kurių kūnai, kaip rudenį pasėti kviečių grūdai, iki prisikėlimo pavasario ilsisi šioje Dievo dirvoje. Juos prisimename su padėka Viešpačiui ir jiems patiems, nes mūsų mirusieji gyveno ne tik sau, bet ir dėl mūsų, mumis rūpinosi, mus mylėjo. Jų sielos jau ilsisi Dievo rankose, o jų darbai ir toliau lydi mus gyvenimo žingsniuose. Jie pelnė nesibaigiantį mūsų dėkingumą, o jų šviesus atminimas visam laikui išliks mūsų širdyse.

Apmąstomoji psalmė skelbia: „Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas.“

Ašarų sėja ir džiaugsmo derlius yra glaudžiai susiję mūsų gyvenime, tačiau labiausiai kapinėse. Visi patiriame liūdesį atsisveikinimo dieną, ašaros liejasi prie kapo, kai tariame žodį „sudie“. Čia labiausiai išsipildo psalmės žodžiai: „Verkia žmogus, į dirvą berdamas sėklą“. Bet verkiančiam sėjos metu Dievas duoda pažadą: „Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas. … Jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas.“

Psalmės žodžiai pirmiausia yra skirti mūsų iškeliavusiems, nes po ašarų sėjos visiems Kristų tikintiesiems ateina džiaugsmo derlius. Iš tiesų, jų žemišką gyvenimą dažnai lydėjo ašaros, ypač kai patyrė kentėjimus, išbandymus, nepriteklių, pavydą, neapykantą. Bet dabar Kristaus atpirktųjų sielos džiaugsmingos pjauna išganymo derlių. Jie nebėra kovotojai su „dvasinėmis blogio jėgomis“, kurios krikščionį supa šiame pasaulyje (Ef 6,12). Jie nebėra darbininkai, sunkiai uždirbantys duoną iš grubaus žemės grumsto. Jie yra nugalėtojai, kurie jau įveikė gyvenimo kovą ir yra pašaukti amžinam gyvenimui. Jie jau džiaugsmingi pjovėjai, kurie deda savo pėdus prieš gailestingojo Dievo sostą. Jiems jau išsipildė psalmės žodžiai: „Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas“. „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“.

Mūsų mirusieji padeda pėdus prie Kristaus kojų, kuris irgi verkė pasaulio erškėčių lauke. Jis pasėjo brangiąją Evangelijos sėklą, kad po to pats mūsų atpirkimui būtų pasėtas kaip sėkla į žemę. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“ Velykų rytą jis pakilo iš kapo nešinas derliaus pėdais – didžiuoju mūsų išganymo derliumi: atpirkimu iš kalčių, nuodėmių atleidimu ir amžinojo gyvenimo pažadu. Jo prisikėlimo derlius yra šventoji Bažnyčia, kurioje per Dievo žodį ir sakramentus jis šiandien mums perduoda jo krauju užtarnautus išganymo vaisius.

Bet žodžiai „kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas“ taip pat yra skirti ir mums. Jie primena mūsų gyvenimo trumpumą ir trapumą, skatina širdį ieškoti paguodos Jėzuje Kristuje. Jie ragina mus atsakingai žvelgti į gyvenimą, sekti Kristaus pėdomis, mylėti Dievą ir artimą. Dievui ir artimui atsidavusi nesavanaudiška meilė yra didžiausias mūsų gyvenimo vaisius. „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus, – sako apaštalas Paulius.  … Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“

Tikėjimo vaisius taip pat yra viltis. Ši viltis nukreipta ne į matomą, o į nematomą, amžinąją Tėvynę. „Mes esame išgelbėti viltimi, tačiau regima viltis nėra viltis, – sako apaštalas Paulius. … Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.“ Dangiškoje Tėvynėje nebėra kančios ir skausmo, ten Dievas nušluosto visas ašaras nuo tikinčiųjų akių. Kaip Kristų tikėję mūsų mirusieji spindi prieš Dievo sostą, taip ir mes, išlaikę tikėjimą, perkeistais kūnais gausime iš Jėzaus rankų pergalės vainiką ir amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Todėl „vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“, – sako apaštalas Paulius.

Teauga šie tikėjimo vaisiai mūsų širdyse iš tų ašarų, kurias sėjome šiose kapinėse. Jie yra savęs atsižadanti meilė, pasitikėjimas Dievu, vilties dvasia. Iš tokių javų riškime Dvasios pėdus, kol vieną dieną grįžę namo į amžinąją Tėvynę juos džiaugsmingai padėsime prie Dievo sosto. Tada, kaip psalmės Siono tremtinių, taip ir mūsų burna bus pilna juoko, ir mūsų liežuvis bus pilnas krykštavimo. Tada ir mes su jais tarsime: „Viešpats didžių dalykų mums padarė, – mes buvome linksmi.“

Tegul Dievas praturtina mūsų sielas tokiais vaisiais, tebrandina jis juos mūsų širdyse, kad vieną dieną iš Siono aukštybių galėtume pažvelgti žemyn į įstabius Dievo kelius mūsų gyvenime, jo meilės planą ir patirtume, kaip nuostabiai jis mus vedė. Tada giliausia ir šlovingiausia prasme išsipildys psalmės žodžiai: „Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas. Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas“. Amen.