„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies,“ „aš turiu būti pakrikštytas krikštu,“ – sako Jėzus. „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.“ Šiuos žodžius Jėzus sustiprina, tardamas: „Norėčiau, kad [ugnis] jau liepsnotų;  nerimstu, kol [šis krikštas] išsipildys!“

Girdint šiuos žodžius turbūt norėtųsi paklausti kokią ugnį Jėzus atėjo sviesti į žemę? Koks tai krikštas, kuriuo jis turi būti pakrikštytas? Kokia tai nesantarvė, jei jis yra Ramybės kunigaikštis?

Jėzus nėra Prometėjas iš graikų mitologijos, kuris iš Olimpo dievų panteono pavagia ugnį ir perduoda žmonėms. Šiame mite Prometėjas nori išvaduoti žmogų iš dievų kontrolės, kad jis pats valdytų savo egzistenciją. Žmogus nori tapti kaip Dievas, būti savo gyvenimo ir mirties valdovu.

Ne tokios ugnies Jėzus atėjo įžiebti žemėje. Kristus atėjo į šį pasaulį vien iš meilės žmogui ir troškimo jį išgelbėti. Jis pilnai pakluso dangiškojo Tėvo valiai ir paaukojo save ant kryžiaus ne tam, kad atverti technologinę pažangą, o mūsų amžinam gyvenimui. Prometėjo maištas ir ugnis palieka žmogų kančios ir mirtingumo būsenoje, o Jėzus savo mirtimi bei prisikėlimu užtarnavo žmogui amžinąjį gyvenimą.

Ugnis, kurią Jėzus įžiebė yra skaisti Šventosios Dvasios ugnis, kurios šviesa nušviečia mūsų širdis per Evangeliją. Ji regimai buvo įžiebta Sekminių dieną, kai ji, tarsi liežuvių pavidalu, pasirodė virš apaštalų ir paskatino juos tapti bebaimiais Evangelijos skelbėjais. Įžiebta Jeruzalėje, per Bažnyčios skelbiamą žodį ir sakramentą, ji išplito po visą pasaulį.

Tačiau tai turėjo įvykti tik po Kristaus krikšto, todėl Jėzus sako: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ Nors ir iki kryžiaus krikšto jis paskelbė šventąją Evangeliją, tik po prisikėlimo jis įsakė apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Jėzaus galutinis krikštas, skiriasi nuo to, kurį tarnystės pradžioje jis priėmė iš Jono Krikštytojo. Iš Jono jis gavo atgailos krikštą, tuo parodydamas, kad atėjo į šį pasaulį susivienyti su nusidėjėliais. Jordane jis parodė, kad atėjo prisiimti ant savęs pasaulio nuodėmę, mirti su ja ant kryžiaus ir atpirkti žmogų iš amžino pasmerkimo. „[Aš] nerimstu, kol tai išsipildys!“, – kalba jis apie artėjantį kryžiaus krikštą.

Jėzus taip pat liudija kitokios prigimties ramybę. Prieš priimdamas galutinį Krikštą, jis tarė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“. Po prisikėlimo aplankęs apaštalus jis juos pasveikina: „Ramybė jums“. „Dievas panorėjo … per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – sako apaštalas Paulius, per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 20).

Tačiau Jėzus kalba ir apie kitokią ramybę. „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.“ Jis įspėja net apie susiskaldymą šeimose.

Kristaus kryžius atneša ramybę su Dievu ir išteisina tuos, kurie vandens krikštu yra juo paženklinti, tačiau kryžius sukelia ir pasaulio priešiškumą. Kristaus išpažinimas iššaukia šio pasaulio kunigaikščio (taip Jėzus vadina šėtoną) įniršį. Bažnyčios persekiojimų metu pasaulio valdovai siūlo ramybę išsižadant tikėjimo. Tokiu laikmečiu Bažnyčios nariai turi tvirtai laikytis tikėjimo išpažinimo. „Geriau nesantarvė, kuri paverčia tave Dievo artimu, – taria Grigalius Nazianzietis, – nei ramybė, skirianti tave nuo Dievo.“

Tarnavimas Jėzui gali suskaldyti net šeimas. Taip buvo ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, jei žydų tikybos žmogus priimdavo Kristų. Tada šeima jo išsižadėdavo. „Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net nužudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo, … tačiau savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“, – įspėja  Jėzus (Lk 21, 16-19). Tačiau tikintieji iš žydų, nors šeimos jų išsižadėdavo, vandens krikštu tapdavo Dievo šeimos nariai.

Ir mes kartais atsiduriame situacijose, kai juokiamasi iš krikščioniško tikėjimo ir tikinčiųjų. Tylėjimas gali suteikti laikiną išorinę ramybę, tačiau viduje širdis jaus, kad veidmainiauja. Jėzus apie tai įspėja evangelijoje. „Neįmanoma tarnauti dviem ponams“, – sako jis. Jis ragina mus tvirtai laikytis krikščioniško tikėjimo – ne tik kalbėti, bet ir žengti šiuo keliu.

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“. Jėzus atėjo tam, kad įžiebti mūsų širdyse tikėjimo ir meilės Dievui liepsną. Neleiskime pasauliui jos užgesinti. Tai Šventosios Dvasios ugnis, kuri mums teikia ramybę. Ji liudija, kad per Jėzaus kryžiaus krikštą esame sutaikinti su Dievu. Jos dėka mes nebesame Dievui svetimi ir ateiviai, bet šventųjų bendrapiliečiai, Dievo šeimos namiškiai, kurių vardai įrašyti danguje. „Tuo džiaukitės, – sako apaštalas Petras, – nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus.“ Amen.