Pamokslo tekstas: „Aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, nuo kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 14-15 – K. Burbulio vertimas, 2010 m.).

Sustoję prie artimųjų kapų mes prisimename mums brangius žmones, kurie gyveno su mumis, pergyveno už mus, mumis rūpinosi, siekė, kad mes turėtume palaimintą žemišką gyvenimą. Jų šviesus atminimas išlieka mūsų širdyse ir visada iškyla prieš akis, kai ateiname į šią šventą ramybės vietą. Jų atminimas kartu primena mums, kad mūsų gyvenimas tėra kelionė, kurios tikslas – amžinasis gyvenimas.

Apmąstymo žodžiai guodžia visus, kurie liūdi užmigusiųjų mirties. Jie kviečia mus pažvelgti už mirties ir kapo ribų į žemiškoms akims nematomą tikrovę – pomirtinį gyvenimą, kuriame Dievo malonės rankose ilsisi visų Kristų tikinčiųjų sielos. Nors mūsų mirusieji ir mes esame skirtingose būtyse, tiek esantys Dievo rankose, tiek mes, Kristų tikintieji žemėje, esame viena šeima.

Tai liudija apaštalo Pauliaus žodžiai. Žvelgdamas į mirusiuosius ir gyvuosius jis kalba ne apie dvi atskiras šeimas, bet apie visą šeimą danguje ir žemėje. Jis liudija apie vieną šventųjų bendrystę, kuri apima tuos, kurie mirė tikėjime į Kristų, ir mus, kurie dar meldžiamės šioje altoriaus pusėje.

Mes ir mūsų užmigusieji esame viena šeima, nes Dievas yra jos Tėvas. Jis yra ne tik Kristaus Tėvas, ne tik angelų Tėvas, bet ir visų žmonių Tėvas. Deja, pirmajame mūsų žemiškame tėve, Adome, mes puolėme į nuodėmę. Kaip ir jis, mes, jo vaikai, tapome prigimtimi nuodėmingi, savo veido prakaitu valgome duoną, kol galiausia grįžtame į žemę, iš kurios esame imti.

Bet atėjo antrasis Adomas – mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris savo mirtimi panaikino įgimtosios nuodėmės kaltę. Savo gyvenimu, kryžiumi ir prisikėlimu jis visiems tikintiems siūlo atpirkimą ir amžinąjį gyvenimą. Kristaus teisumas per tikėjimą tampa mūsų teisumu, jo prisikėlimas yra mūsų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo garantas. Per jį mes, tikintieji žemėje, ir mūsų šventieji amžinybėje, esame viena šeima, viena šventųjų bendrystė, viena Bažnyčia danguje ir žemėje, „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.“

Šeima danguje yra žemėje apima visus, kurie tikėjimu priėmė Jėzų Kristų ir per jį tapo Dievo vaikais, tų, „kurie tiki jo vardą“. Tai Krikšte atgimusiųjų per vandenį ir Šventąją Dvasią šeima. Nors visi esame gimę iš to paties pirmojo žemiško tėvo, šeimą danguje ir žemėje sudaro atgimusieji Kristuje, „kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, … bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 12-13). Žemėje visi žmonės puolė į nuodėmę, tačiau Krikšto atgimimu jie gavo išgelbėjimo pažadą ir tapo Dievo malonės dalininkais. „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia, – sako Jėzus. – Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės.“

Tad mus, gyvenančius čia žemėje, ir jau danguje besiilsiančius šventuosius vienija naujoji dvasinė prigimtis, kurios dėka mes esame Dievo vaikai. „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai, – rašo apaštalas Paulius. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi“ (Rom 8, 17). Tik mūsų mirusieji, skirtingai nei mes, jau yra nusikratę žemiškos kelionės nuodėmės dulkes. Šiandien jie yra Dievo akivaizdoje apsirengę baltais, šventumą žyminčiais rūbais. „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?“ – Apreiškime buvo paklausta apaštalo Jono. „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.“

Mus ir šventuosius danguje labiausiai vienija visa apimanti Dievo meilė. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? … Ar mirtis?“ – klausia apaštalas Paulius. Niekas neatskirs nuo Dievo meilės tos visos šeimos danguje ir žemėje. „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas …, negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 35.38). Tik mes kol kas „dar regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu,“ o mūsų mirusieji jau mato Jėzų veidas į veidą. Jie jau regimai dalijasi Kristaus malone, o mes ją vis dar gauname per malonės priemones, kai ateiname į bažnyčią išgirsti Dievo žodį ir priimti Altoriaus sakramentą. Susitikdami su Kristumi per jo kūną ir kraują duonoje ir taurėje, mes ir mūsų mirusieji esame arčiausiai vieni kitų. Tik mes Kristaus malonę priimame šioje altoriaus pusėje, o mūsų mirusieji gėrisi Kristaus malone kitoje, kuri simbolizuoja amžinybę. Kristaus kraujas panaikina pertvarą tarp mūsų ir amžinybės.

Tad apaštalas Paulius sako, kad mes ir mūsų iškeliavusieji esame viena šeima danguje ir žemėje. Ji turi vieną Tėvą, kuris yra ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas. Ši visa šeima turi vardą. Ji vadinasi Kristaus vardu – krikščionimis, Dievo Bažnyčia. Ši šlovinga šeima prisikėlimo dieną bus surinkta prie Dievo sosto, kuris nušluostys visas ašaras nuo jos akių. Tada Kristų tikintieji džiaugsmingi išvys vienas kitą ir daugiau jau nebegrės išsiskyrimas. Amen.