Pamokslo tekstas: „Kristus mirė už visus, kad tie, kurie gyvena, nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir prisikėlė“ (2 Kor 5, 15).

Atvykę į kapines ir prisimindami mūsų mirusiuosius apmąstome gyvenimo ir mirties prasmę. Krikščionybė į tai atsako aiškiai, be įmantrių filosofinių išvedžiojimų. Gyvenimo prasmė slypi Kristuje ir tikėjime prisikėlimu bei amžinuoju gyvenimu. Ji apima ne tiek žinias apie tai, bet labiau gyvenimą pagal šį tikėjimą. Apaštalas Paulius sako: „Kristus mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir prisikėlė“.

Nors mirtis yra mūsų egzistencijos tikrovė, žmonės įprastai vengia apie ją mąstyti ar kalbėti. Ši tema yra ypač skaudi tiems, kurie prarado tikėjimo ryšį su Dievu. Nuo tikinčiųjų šie žmonės skiriasi tuo, kad jie neturi vilties. Jiems mirtis reiškia visišką gyvenimo pabaigą, mintys apie mirtį kelia tik nusiminimą.

Tuo tarpu tikintieji apmąstymus apie mirtį sieja su viltimi. Mirtis nėra gyvenimo pabaiga, bet naujo gyvenimo pradžia Jėzuje Kristuje, nes jis už mus mirė ir prisikėlė. Todėl apaštalas Paulius sako: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmigusiuosius, kad nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“ Apaštalas mūsų žvilgsnius nukreipia nuo žemiško baigtinumo į būsimą prisikėlimą ir amžiną gyvenimą Dievo artumoje, tokiu būdu atsisveikinimą su artimaisiais ir mūsų pačių gyvenimu paversdamas naujo, amžino gyvenimo Kristuje pradžia.

„Kristus mirė už visus“, – liudija apmąstomieji žodžiai. Apaštalas Paulius skelbia Kristaus atperkančią auką, kurios dėka žmogus tapo sutaikytas su Dievu. Mirdamas už nusidėjėlius Jėzus parodė jo pasiaukojančios meilės mastą. „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius, – skelbia Paulius. – Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 6.8). Jėzaus mirtis liudija visa apimančią Dievo meilę. Dangiškasis Tėvas siuntė savo Sūnų pasiaukoti ant kryžiaus kai mums to labiausiai reikėjo. Dievo Sūnus mirė už mus, kai buvome nuodėmės ir maištavimo prieš Dievą būsenoje. Jėzus mirė už kiekvieną žmogų, už visą žmonijos šeimą. „Kristus mirė už visus“.

Apaštalas pabrėžia Jėzaus aukos tikslą. „Kristus mirė už visus, kad „tie, kurie gyvena, nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir prisikėlė“.

Jis pavartoja posakį „tie kurie gyvena“. Tuo jis daro skirtumą tarp tų, už kuriuos Kristus numirė ir tų, kurie gyvena Viešpačiui, pažymėdamas, kad daug žmonių, už kuriuos Jėzus mirė, negyvena Dievui. Jie nėra amžinojo gyvenimo dalininkai su Kristumi, nes nepriima jo mirties ir prisikėlimo pergalės vaisių.

Atpirkimas per Kristaus kryžių yra skirtas visiems, tačiau tik dalis žmonių yra „gyvi Dievui“. Daugybė pasaulietiškai mąstančių žmonių atmeta Viešpatį. Jie gyvena tik sau. Visa, ką jie mato yra tik jų mažas egocentriškas pasaulis. Jie yra pasinėrę į savo kasdienius poreikius ir nepastebi tikrojo gyvenimo prasmės, kuri yra meilė Dievui ir amžinojo gyvenimo viltis. Juk „amžinasis gyvenimas, ­ sako Kristus, – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų ­ Mesiją“ (Jn 17, 3).

„Tie, kurie gyvena.“ Pauliaus posakis apima daugiau, nei gyvenimą šioje laikinoje pastogėje. Tai žmonės, kurie, atgimę šventame Krikšte, gyvena tikėjimo gyvenimą. Tai gyvenimas Kristuje, kuris sako: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą …, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24). Tai žmonės, kurie tikėjimu į Jėzų Kristų yra perėję iš dvasinės mirties ir gyvena Šventojoje Dvasioje atgimusį gyvenimą. Jie patyrė radikalų pokytį sieloje, kurio dėka jie nori sekmadienį ateiti į bažnyčią, melstis, giedoti giesmę, dėkoti Dievui už jo begalinę malonę.

Ir mus apaštalas Paulius kviečia gyventi atnaujintą gyvenimą Kristuje. Šį gyvenimą jis sieja su mūsų Krikštu. Krikšte mes buvome suvienyti su Kristaus mirtimi ir jo prisikėlimo pergale. Tą valandą mes atgimėme per vandenį ir Šventąją Dvasią ir iš Dievo malonės gavome amžinojo gyvenimo pažadą. Apaštalas kviečia mus toliau dalyvauti Kristaus mirtyje ir prisikėlime, tai yra kasdieną atgailos keliu mirti nuodėmei ir prisikelti naujam gyvenimui Kristuje Jėzuje. Jis kviečia mus tokiu būdu „pažinti Kristų ir jo prisikėlimo galybę“ (Fil 3, 10), ir gyventi nebe sau, bet tam, kuris už mus numirė ir prisikėlė.

Gyventi Dievui, tai kasdieną dėkoti Kristui už mūsų nuodėmes atperkančią jo mirtį ir savo širdyje nešti būsimo prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo viltį. „Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties“, – sako apaštalas Paulius (Rom 15, 13). Gyventi Jėzui, tai suderinti savo gyvenimą su Dievo valia, kuri apreikšta Šventame Rašte. Tai visose gyvenimo aplinkybėse juo pasitikėti ir naudoti savo protą, talentus bei įgūdžius jo garbei. Tai gyvenimas orientuotas ne į save, o į Kristų ir jo meilę bei prisikėlimo galybę, kurios dėka kiekvienam tikinčiam jis pažadėjo amžinąjį gyvenimą.

Teperkeičia Dievas mūsų širdis ir mintis, kad kasdieną dėkotume Dievui už neapsakomą jo Sūnaus dovaną. Gyvenkime jam, kuris už mus mirė ir prisikėlė, ir dalinkimės šia gyvenimą teikiančia tiesa su kitais, kad ir jie patirtų Šventosios Dvasios perkeičiančią galią per šventąją Evangeliją. Apaštalas Paulius sako: „Man gyvenimas -­ tai Kristus, o mirtis -­ tik laimėjimas.“ Tebūna šie žodžiai ir mūsų tikėjimo išpažinimu. Amen.