Šios dienos evangelijoje Jėzus moko mus melstis. Jis pirmiausia pasako, ko turėtume melstis ir, antra, kaip melstis, kad mūsų maldos būtų išklausytos.

Kai Jėzus baigė maldą, vienas mokinys jam tarė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.“ Mokiniai iš Jėzaus sėmėsi troškimo melstis. Jo malda įkvėpė juos. Ir mes, net jei manome, kad nemokame melstis, kaip tas mokinys sakykime: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“. Šis prašymas jau pats savaime yra malda.

Malda nėra būdinga prigimtiniam žmogui. Jėzus sako, kad „pasaulis neįstengia priimti Šventosios Dvasios, nes jos nemato ir nepažįsta“ (Jn. 14, 17). Jeigu mes patiriame troškimą melstis, pati Šventoji Dvasia šaukia mūsų širdis kreiptis į Viešpatį. Iš tiesų, būti krikščioniu reiškia melstis. Kur yra krikščionių, ten yra ir malda. Kaip žmogaus nėra be pulso, taip krikščionio negali būti be maldos. Ji turi būti mūsų kasdienis dvasios alsavimas, širdies plakimas. Net jei atrodo, kad silpnai meldžiamės, prašykime Dievo Šventosios Dvasios užtarimo. Apaštalas Paulius sako: „[Šventoji] Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26).

Kalno pamoksle Viešpats padovanojo pačią geriausią maldą, nes toji kyla iš paties Dievo širdies. Kiekvienas žmogus turėtų šią maldą melsti kasdien ir prie jos pridėti savo prašymus. Bažnyčios tėvas Augustinas sako, kad „Tėve mūsų“ savyje apima kiekvieną mūsų maldą, poreikius ir troškimus. „Pažvelkite į kilniausių maldų žodžius, – sako jis. – Jose nerasite nieko, ko nebūtų įtraukta į Viešpaties maldą.“

Malda prasideda žodžiu „Tėve“. Jėzus sako, kad Dievas yra tikrasis mūsų Tėvas, o mes jo vaikai. Jam mes turime išsakyti visus poreikius, lygiai kaip vaikai juos išsako savo mylimam tėvui. Kai meldžiame „Tėve mūsų“, mes pažįstame Dievą ne tik kaip Jėzaus Kristaus Tėvą, bet ir kaip mūsų Tėvą. Mes jam sakome „Tėve“, nes taip jis ragina mus kreiptis į jį.

Šventas Tėvo vardas, jo karalystė, jo valia, turi būti pagrindinis besimeldžiančios širdies troškimas. Dievui mes atiduodame visą garbę, išreiškiame troškimą, kad pasaulis taptų toks, kokio nori jis. Šiais trimis prašymais mes tariame: „Vienam Dievui garbė“.

Sakydami „tesie šventas tavo vardas“, mes ne tik iškeliame Dievo vardo šventumą, bet ir išsakome norą, kad jo vardas taptų šventas ir mūsų tarpe. Mes taip pat meldžiame, kad jo ramybės karalystė viešpatautų mūsų širdyse, ir kad mes ją savo akimis regėtume amžinybėje. O kai sakome: „Teesie tavo valia“, mes meldžiame, kad Dievas padovanotų gilesnį jo valios pažinimą. Tačiau, kad paklusti Dievo valiai, apaštalo Pauliaus žodžiais, mums neretai tenka kryžiuoti savo nuodėmingą kūną, palaužti piktus jo polinkius, įveikti geidulius.

Žodžiais „kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien“, krikščionis pripažįsta, kad žemėje yra lyg piligrimas, keliaujantis į amžiną Tėvynę. „Mūsų Tėvynė yra danguje“, – sako apaštalas Paulius, primindamas šio gyvenimo trapumą, trumpumą ir laikinumą. Kasdienė duona yra priemonė, kuria pasiekiame kelionės tikslą. Laikinos žemiškos gėrybės skirtos ne tam, kad iš jų mes darytume Mamoną. Jos reikalingos tik kol gyvename šioje laikinoje žemiškoje pastogėje.

„Atleisk mūsų kaltes“. Nuodėmių atleidimo prašymas turi būti kasdienė mūsų malda. Kai to prašome, žvelkime į Kristų, kuris Mato evangelijoje taria nuodėmės paralyžuotam žmogui: „Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ Šis žodis priklauso mums, kai išpažįstame nuodėmes, kai priimame Altoriaus sakramentą. Jėzus kartu ragina mus nebūti tuo nedoru tarnu iš Mato evangelijos, kuriam buvo dovanota didžiulė skola. Sutikęs draugą, jis ėmė jį smaugti, kad atiduotų jam skolingus kelis skatikus. Todėl prie šio prašymo Jėzus prideda žodžius: „Nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“.

Kai tariame „nevesk mūsų į pagundą“, mes pripažįstame, kad Dievas negundo nė vieno. Šiais žodžiais mes meldžiame, kad Dievas padėtų įveikti visus mūsų išbandymus, saugotų nuo viso pikto, arba metaforiškai kalbant, „ištrauktų iš liūto nasrų“ (2 Tim 4, 17).

„Nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius“. Šie baigiamieji maldos žodžiai krikščionio širdyje skamba lyg triumfo giesmė. Jie apima visas psalmes, visos mūsų giesmes. Karalystė, ir galybė, ir garbė priklauso mūsų dangiškajam Tėvui. Apaštalas Paulius laiške Timotiejui šią šlovę išreiškia žodžiais: „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius!“ (1 Tim 1, 17).

Šventame Rašte turbūt nėra kito tokio dažnai pasitaikančio raginimo, kaip kvietimo melstis. Jėzus ragina to paties išmokęs mokinius jo maldos. Jis pateikia kontrastišką palyginimą apie savanaudišką draugą ir dangiškąjį Tėvą. Bičiuliui vidurnaktį paprašius paskolinti tris kepalus duonos, anas atsakė: „Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.“ Tačiau draugas vis tiek beldėsi, ir jo prašymas galiausia buvo išklausytas, bet ne dėl bičiulystės, o dėl įkyrumo. Jėzus sako, kad dangiškasis Tėvas yra geriausias draugas, kuris mus myli ir „jums dar neprašius … žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 8).

Deja, kartais mums atrodo, kad Dievas su mumis elgiasi taip, lyg negirdėtų mūsų maldų. O gal mes esame kaip tas bičiulis, kurį vidurnaktį ištiko nenumatytas poreikis? Gal būt laiku nesimeldėme, o tik vidurnaktį nuoširdžiai pradėjome belstis į Dievo karalystės duris? Gal Dievas mums sako: „Aš taip ilgai tavęs laukiau, o tu neatėjai. Mano vaikai ateina pas mane laiku, o tu atėjai, kai jau durys uždarytos“. Tačiau net vidurnaktį neduokime jam ramybės, kad jis atvertų savo malonės duris. Tik prisiminkime, kad į Dievą malda geriau kreiptis „dieną“, tai yra nuolatos.

„Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ Dievas ne iš karto gali atverti duris, nes jis nori, kad mūsų malda būtų ne atsitiktinė, o taptų sielos gelmių alsavimu. Jis nori mumyse regėti tikrą, išganingą tikėjimą. Jei jis iš karto atvertų duris, galbūt mūsų tikėjimas taptų drungnas, liktų mažas, lyg tas garstyčios grūdelis. Jėzaus žodžius galima perfrazuoti taip: „Belskis, klebenk, barškink, skambink, prašyk, šauk“, kol jis atidarys.

Jėzus kviečia mes su pasitikėjimu žvelgti į Dievo tėvišką širdį. Todėl jei pirmame palyginime Dievą jis priešpastato kietaširdžiam draugui, antrame Viešpatį jis sulygina su Tėvu. „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną?“ Anas draugas buvo kietaširdis, tačiau dėl nuolatinio beldimo jis nusileido. Jėzus iš tiesų pripažįsta, kad žemiškas tėvas yra nuodėmingas. Jis gali būti piktas, savanaudis, nepatenkintas, tačiau, net ir toks būdamas, jis mielai išklauso savo vaikučių prašymus. „Jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“

Dievas girdi mūsų prašymus, bet jis žino geriau, kas mums yra svarbiausia. Augustinas pasakoja, kaip jo motina Monika meldė Dievo, kad jis neleistų jam vykti į Romą – pilną nuodėmių ir pagundų miestą, tačiau Romoje jis atrado Kristų. „Mano Dieve, gausiai ašarodama ji Tavęs maldavo, kad neleistum man ten vykti. Tu, aukščiausios išminties Dieve, girdėjai giliausią jos sielos atodūsį, bet nesuteikei, ko ji tuo metu Tavęs prašė.“

Kartais ir mums gali atrodyti, kad prašome duonos, o iš dangiškojo Tėvo gauname tik akmenį, meldžiame, kad jis nuimtų kryžių, tačiau gerasis Gydytojas neduoda vaistų. Dievo atsaką reikia išgirsti ne vien protu. Reikia prašyti Šventosios Dvasios, kad ji vestų į visą pažinimą. Todėl palyginimą apie žemiškąjį tėvą, Jėzus baigia raginimu prašyti Šventosios Dvasios, kad ji pažadintų mūsų mieguistą tikėjimą, paliudytų „mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“, kad jos vedami lyg mažutėliai mes jam šauktume: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15-16).