Evangelistas Lukas pateikia istoriją apie dvi moteris, kurios buvo Jėzaus mokinės. Mes linkę manyti, kad tik 12 apaštalų ar 72 vyrai, kuriuos Jėzus siuntė skelbti Evangeliją, buvo jo mokiniai. Jei taip manytume, labai susiaurintume mokinystės prasmę. Marija ir Morta taip pat buvo Jėzaus mokinės, tačiau jų mokinystės kelias nebuvo susietas su viešu pamokslavimu, o tarnavimu Jėzui gyvenimu. Juk motinos ir močiutės dažniausiai yra tos Jėzų mylinčios esybės, kurios vedė mus į bažnyčią, rūpinosi, kad būtume laiku pakrikštyti ir konfirmuoti. Daugelis pripažįsta, kad dėka motinų meilės Jėzui jie išliko Dievą mylinčiais, dorais žmonėmis.

Šios evangelijos aiškinimas skyrėsi istorijos eigoje. Viduramžiais Marijos ir Mortos pavyzdžiu buvo mokoma, kad vienuoliškas gyvenimas yra kilnesnis tarnavimas Dievui nei gyvenimas „pasaulyje“. Marija tapo vienuoliško gyvenimo atspindžiu. Teologai tada tvirtino, kad per vienuoliškumą gaunama toji „geresnė dalis, kuri nebus atimta“. Palaimingiau buvo būti vienuolyne, nei dirbti pasaulietinį darbą, kurti šeimą, auginti vaikus. Žinoma, sveikintina, jei žmogus pilnai save pašvenčia tokiam evangelijos skelbimui, tačiau anais laikais buvo aiškinama, kad vienuolišku gyvenimu žmogus labiau užsigarantuoja išganymą nei pasaulietis.

Tuo tarpu liuteroniškoji Reformacija paskelbė, kad žmogus yra išteisinamas ne per savo nuopelnus, o tik dėka Kristaus aukos už mūsų nuodėmes, jog išganymą gauname tik per Kristaus kryžių. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana (Ef.2,8)“, – rašo apaštalas Paulius. Todėl Liuteronų bažnyčia skelbia, kad krikščionis pasaulietis gali taip pat kilniai tarnauti Dievui tikėjimo gyvenimu.

Abi seserys tarnavo Jėzui. Morta ruošė valgį, o Marija godžiai klausėsi jo žodžių. Morta tarnavo Jėzui ne tik valgio ruošimu. Ji buvo toji, kuri pakvietė Jėzų paviešėtų jų namuose. Jėzus turėtų būti laukiamas svečias kiekvienuose krikščioniškuose namuose – kviečiamas malda valgio metu, rytą atsikėlus ir vakare einant ilsėtis.

Nors Jėzui priimtini abu tarnystės būdai, vienam jis vis dėlto teikia pirmenybę. Evangelijos besiklausanti Marija pasirinko geresnę dalį. Dievo žodžio klausymuisi Jėzus teikia pirmą vietą, nes per Evangelijos žodį, kaip ir per Altoriaus Sakramentą, Šventoji Dvasia mūsų širdyse įdiegia tikrą, išganingą tikėjimą. Apaštalas Paulius sako: „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam. … Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.“ Laiške Romiečiams jis tęsia: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. … Bet kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! … tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“

Mūsų atėjimas į pamaldas bažnyčioje, atidus evangelijos klausymasis yra toji geresnė dalis, kuri nebus iš mūsų atimta. Tai parodo mūsų meilę Dievui, liudija mūsų tikėjimą. Sekmadienį skelbiamas Dievo žodis yra mokinystės kertinis akmuo. Apaštalas Jokūbas rašo: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“ (Jok 1, 21). Per šį žodį Šventoji Dvasia suteikia mums viską, kas reikalinga išganymui. Jėzus sako: „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“. Per Evangeliją Šventoji Dvasia mumyse augina jos vaisius, kurie yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“.

Taigi ir Mortos, ir Marijos tarnystės būdai yra Dievui svarbūs, tačiau pirmenybę Jėzus teikia dvasinei tarnystei. Mūsų tarnavimas Dievui sekmadienį bažnyčioje, jo šlovinimas giesme, Sakramento priėmimas, yra toji geresnė dalis, per kurią Jėzus perduoda nuodėmių atleidimo ir išgelbėjimo dovaną. Marijos ir Mortos tarnystę gerai atspindi laiškas Hebrajams. Ten rašoma: „Visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“, ir priduriama: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“.

Morta mūsų akyse išlika svetingumo pavyzdžiu. Tuo pačiu metu ji atspindi daugelio krikščionių gyvenimą. Mes, kaip ir ji, esame pilni įvairiausių rūpesčių, todėl Jėzaus žodžiai: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“, yra labai prasmingi ir mums.

Išlaikykime pusiausvyrą tarp „to vieno dalyko“ ir meilės darbų Dievui bei artimui. Per puodus ir keptuves nepraleiskime sekmadienį progos išklausyti Dievo žodį, kuris yra „žiburys mūsų kojoms ir šviesa mūsų takui”. Šventą dieną palikime visus darbus, atsisakykime „to daugelio dalykų“ ir sekime Marijos pavyzdžiu, kuri sėdėdama prie Jėzaus kojų godžiai klausosi jo žodžių. Palyginimu apie sėjėją pavyzdžiu, išsaugokime Dievo žodžio sėklą „taurioje ir geroje širdyje“. Išgelbėjimas, kurį padovanoja Kristus per jo žodį ir sakramentus, yra toji geriausia dalis, kuri nebus iš mūsų atimta. Amen.