Pamokslo tekstas: „Skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2, 9-10).

Apmąstomuose žodžiuose apaštalas Paulius liudija apie nepaprastas palaimas, kurias Dievas paruošė tiems, kurie jį myli. Jis rašo, kad šie slėpiniai yra už juslinio žmogaus supratimo ribų. Jie negali būti suvokiami protu, filosofinėmis priemonėmis, o tik per užrašytą Dievo apreiškimą, kurį tikinčiam padeda pažinti Šventoji Dvasia.

Tai, ką tikintiesiems paruošė Dievas amžinybėje, negali būti suvokiama pojūčiais. Kai žvelgiame į mus supantį pasaulį, protu darome logines išvadas iš to ką regime, girdime, liečiame. Nors Biblijoje protas ir išmintis yra giriami, jiems nesuteikiama tokia aukšta vertė, kaip sekuliariame pasaulyje. Nes, kaip rašo apaštalas Paulius, „juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“

Protas negali pažinti giliausių dvasinių dalykų – Dievo galybės ir jo išminties. Neveltui apaštalas sako: „Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. … Skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“

Cituodamas pranašą Izaiją apaštalas rašo, kad to neregėjo akis. Akis mato daug nuostabių dalykų pasaulyje. Dieną ji regi Dievo kūrinijos grožį, naktį – žvaigždynų harmoniją. Ji džiaugiasi įstabiais žmogaus rankų kūriniais. Jai džiaugsmą kelia gėlės grožis. „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos, – sako Jėzus, – … nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų.“ Tačiau akis pažįsta tik ribotą grožį. Ji negali matyti to, ką amžinybėje tikintiesiems paruošė Dievas.

Jėzų matė šio pasaulio išmintingieji, bet nepažino jo kaip Mesijo. „Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis iš sausos žemės. Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas,“ – pranašystėje apie būsimą Dievo Sūnaus atėjimą į pasaulį dar prieš 700 metų liudija Izaijas. Jo „nepažino jokie šio pasaulio valdovai, – rašo apaštalas, – nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę“.

„Ir ausis to negirdėjo,“ – tęsia Paulius. Ausis girdi daug nuostabių garsų šiame pasaulyje. Mus pradžiugina mylimo žmogaus balsas. Mūsų sielą pakylėja muzikos garsai. Mus džiugina dangaus sparnuočių giesmės. Tačiau ausimis mes negalime išgirsti visos džiaugsmo pilnatvės giesmės, kurią per Kristų paruošė Dievas. Net jeigu išgirstume kažką, kas primintų Rojų, nesuklyskime, nes „nė ausis to negirdėjo.“

Kristaus atpirktiesiems Dievas paruošė net tai, kas žmogui į širdį neatėjo. Poezija labiausiai išreiškia širdies jausmus. Ji kalba tiesiogiai iš širdies į širdį, tačiau net turtingiausia poeto vaizduotė negali pilnai perteikti Dievo gelmių, nes tai „žmogui į širdį neatėjo.“

Todėl galime tvirtai teigti, kad dangus nėra pojūčių rojus, kokį jį įsivaizduoja Islamo sekėjai. Jie mano, kad ten patirs visus kūniškus malonumus ir jais mėgausis visą amžinybę. Labai nuvertintume tai, ką paruošė Dievas, jei dangų ir amžinybę apribotume tik sočiu valgiu ar gėrimu, ar kitais kūniškais malonumais.

Tačiau Dievas nenuslėpė nuo mūsų jo pažinimo gelmių. Apaštalas sako, kad „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.“ Atėjęs į žemę Dievo Sūnus dangaus karalystės slėpinius atskleidė apaštalams ir, įkvėpti Šventosios Dvasios, jie užrašė jo apreikštą amžinybės žinią – evangeliją. Tačiau Dievo išminties pilnatvės, kol esame šioje žemiškoje pastogėje, mes negalime pilnai pažinti, nes nuodėmė mus skiria nuo Dievo. Dėl pažeistos mūsų prigimties, mes negalime tobulai pažinti, ką Dievas paruošė Jėzaus krauju išgelbėtiems žmonėms.

Šventoji Dvasia, kuri ištiria visa, net Dievo gelmes, mus lanko, kai mes į jį kreipiamės malda. Ji yra šalia, kai mus užlieja sielvarto bangos, kentėjimai, išbandymai. Tik jos dėka mes pilnai pasitikime Dievu ir su psalmistu tariame: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose. Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę.“

Mes priartėjame prie Dievo gelmių, peržengiame mus ir amžinybę skiriantį slenkstį, kai priimame švenčiausiąjį Altoriaus Sakramentą. Duonoje ir taurėje priimdami Kristų mes tiesiogiai susitinkame su Dievu, kuris per išpažintį ir jo Sūnaus kūną bei kraują, nuima mūsų nuodėmes ir aprengia savo teisumu. Šventoji Vakarienė yra vienintelė vieta, kurioje mes labiausiai prisiliečiame prie Dievo karalystės, nes joje mus duonoje ir taurėje iš amžinybės aplanko pats Jėzus Kristus. Niekada nepraleiskime progos priimti švenčiausiąjį Altoriaus Sakramentą.

Dievo Dvasia pakylėja mūsų sielas prie jo gelmių per grynai skelbiamą jo šventąjį žodį. Jos dėka mes vis labiau pažįstame jo mielą tėvišką prigimtį. Protu mes dažnai net nepajėgiame paaiškinti, ką patiria siela prisilietusi prie dangiškojo Tėvo amžinybės slėpinių.

Šventoji Dvasia mus pakylėja ir per šventąsias giesmes, kurias parašė jos įkvėpti teologai. Jiems Dvasia labiau nei kitiems apreiškė Dievo gelmes. Jose per simbolius jie taip vaizdingai mums atskleidė dangų. Giesmėse tikintysis dangų ir amžinybę ima regėti bei girdėti sielos akimis, ausimis ir širdimi.

Apaštalas primena, kad kelias į šias amžinas Dievo palaimas yra meilė. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“

Meilė Dievui apima Kristaus kryžiaus pažinimą. Ji padeda pažinti Dievo planą, kuriuo jis paaukojo savo Sūnų mūsų nuodėmių atleidimui. Viešpats mielai dalinasi jo pažinimo šlove su jį mylinčia širdimi. Tokia širdis yra imli Dievo žodžiui, maldai, siekia žengti jo keliais. Pati Dievo Dvasia tada kalba tikinčiojo dvasiai, ir leidžia pažvelgti giliau ir toliau, nei žmogus suvokia kūno pojūčiais. Tad meilė Dievui, kuri apima ir meilę artimui, yra raktas į jo ir amžinybės gelmes. Neveltui Paulius sako, kad šiuos slėpinius Dievas paruošė tiems, kurie jį myli. Amen.