2025-07-06

3 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Passage: Lk 10, 1-20 (C metai)

Šios evangelijos tema yra krikščioniška misija. Jėzus šią užduotį paveda ne tik kunigams, kurių pirmtakai yra dvylika apaštalų, bet ir kiekvienam bažnyčios nariui, tai yra tiems 72 mokiniams, kuriuos jis išsiuntė į kaimus ir miestus liudyti gerąją žinią. Jis siunčia ir mus skelbti evangeliją šeimoje, kaimynystėje, darbe – liudyti gerąją naujieną, kurią Jėzus sutraukia į vieną sakinį: „Jums prisiartino Dievo karalystė“. Jėzus šiandien mums kartu užduoda klausimą: Kada paskutinį kartą mes su kuo nors pasidalinome savo tikėjimo patirtimi?

Jėzus siunčia 72 mokinius į miestus ir kitas vietoves, nes neužtenka vien tik 12 apaštalų ruošti jam kelią. Laikas yra trumpas, sako jis. Reikia dalytis Dievo karalystės žinia, kuri mus lanko šiandien. „Pjūtis didelė, o darbininkų mažai“, – taria jis. Dievui reikia vyrų ir moterų, kurie dalyvautų jo karalystės darbe pirmiausiai šeimoje, po to kitur. Krikščionys neturėtų slėpti savo tikėjimo, o dalintis malonės žinia apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų, kviesti žmones į bažnyčią, kur Dievo karalystė prie mūsų prisiartina per jo evangeliją ir sakramentus.

72 mokinių pavyzdys labai tinka mūsų laikotarpiui. Mes vadinamės krikščioniška tauta, tačiau žmonių, kurie lūpomis išpažįsta tikėjimą, kurie kas sekmadienį lanko bažnyčią yra labai mažai. Mūsų šalyje yra daug žmonių, kurie, nors ir pakrikštyti vaikystėje, dėl tėvų abejingumo bažnyčios lankymui, neišgirsta Kristaus evangelijos. Jėzus čia pabrėžia maldos svarbą. Jis sako, kad mes turime melsti, kad Dievas ne tik siųstų darbininkų į didelę pjūtį, bet ir atvertų mūsų lūpas liudijimui apie jį.

Jėzus praneša apie dvejopą jo mokinių patirtį. Kaip patyrė tie 72 mokiniai, ir mes patiriame džiaugsmą ir atmetimą. Patiriame džiaugsmą, kai mūsų šeimos nariai, mūsų vaikai lanko bažnyčią, kai mūsų asmeninė tarnystė Jėzui duoda vaisių. Kaip jo mokiniai, taip ir mes turi būti pasiruošę ir atmetimui. Ne visi priima žinią apie išgelbėjimą Jėzuje iš Dievo malonės per tikėjimą. Tačiau net kai patiriame sėkmę ar nesėkmę, turime pažinti, kad tai nėra vien mūsų asmeninės pastangos. Jėzus įspėja mokinius, kad jie nemanytų, jog tai jų darbas. „Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“

Mokiniai turi suprasti, jog jų skelbiama geroji žinia priklauso nuo Dievo. Apaštalas Paulius sako: „Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį. … Deja, šį lobį mes nešiojamės moliniuose induose, [taip simboliškai vadindamas mūsų kūną], kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.“ „Kas jūsų klauso, [kai jūs skelbiate gerąją naujieną,] manęs klauso, – sako Jėzus. – Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs.“

Tam, kad tie 72 mokiniai pažintų, jog galybės gausa plaukia iš Dievo, Jėzus paliepia jiems nieko su savimi neimti. „Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei apavo.“ Jis netgi praneša, kad jie gali atsidurti ekstremaliose situacijose, kaip avinėliai tarp vilkų. Jie bus atmesti, išjuokti, atstumti ir net persekiojami. Nieko su savimi neimdami, net piniginės, net sandalų, jie patirs, kad yra visiškai priklausomi tik nuo Viešpaties, jog jų apsauga yra pats Jėzus Kristus. Apaštalas Paulius apie save liudija: „Mano galybė tampa tobula silpnume. Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“

Jėzus kviečia mokinius būti mandagiais, sakyti visiems: „Jums prisiartino Dievo karalystė!“, nes Dievo karalystės Viešpats yra šalia. Mokiniai turi linkėti ramybės. „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‚Ramybė šiems namams!‘ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, sugrįš pas jus.“ Krikščionis turi likti romus, išlaikyti savitvardą, net kai kitas žmogus yra irzlus ir nemalonus.

72 mokiniams Jėzus taip pat paliepia nesižvalgyti po namus, kur jie galėtų gauti geresnę nakvynę, o pasilikti ten, kur pirmą kartą užėjo. Jis primena, kad jie turi valgyti ir gerti, kas yra duodama tuose namuose, nes darbininkas vertas atlygio. Tie 72 yra Jėzaus darbininkai. Jis juos siunčia į jo pjūtį, todėl jie yra verti atlyginimo.

Viešpats primena, kad bus miestų, kurie jų nepriims. Juk jis pats atėjo pas savuosius, bet jo tauta jo nepriėmė. Evangelistas Jonas rašo: „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą, kurie … iš Dievo užgimę.“ „Patyrę atmetimą, – sako Jėzus, nusikratykite dulkes, prilipusias prie kojų, bet vis tiek pasakykite: ‚Žinokite, kad Dievo karalystė jau prisiartino!’ Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.‘“ „Tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus?! – klausia jis. – Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio!“ Jeigu pažvelgtume šiandien į Kafarnaumą, pamatytume, kad ten yra likę vien po žeme palaidoti griuvėsiai, kuriuos archeologai atkasę šiandien demonstruoja piligrimams.

Šventoji Dvasia gausiai veikė per tuos 72 mokinius. Jie patyrė Dievo Dvasios galią. Nors Jėzus neliepė jiems išvarinėti demonų, o tik skelbti prisiartinusią Dievo karalystę, sugrįžę jie sako: „Viešpatie, net demonai mums paklūsta dėl tavojo vardo.“ Mokiniai liudija Jėzui apie jo vardo galią ir Šventosios Dvasios veikimą. Ir mes turime dalintis Šventosios Dvasios patirtimi savo gyvenimuose. Tačiau Jėzus sako: „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“ Jėzus mus taip pat saugo nuo dvasinio išdidumo, kuris gali ištikti ir krikščionis: „Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.‘“

Šia evangelija Jėzus kviečia mus dalintis savo tikėjimu, melstis, kad Dievas siųstų darbininkų į jo pjūtį. Viešpats praneša, kad Bažnyčios misija yra bendras visų jos narių darbas. Visi turime kokią nors Dievo malonės dovaną, kurią galime panaudoti šiam tikslui. Apaštalas Paulius sako: „Kas [turi] dovaną tarnauti ­ tetarnauja, kas mokyti ­ tegul moko, kas paraginti ­ tegul ragina; kas dovaną šelpti ­ tegul šelpia dosniai, kas vadovauti ­ tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams ­ tegul pagelbsti kitiems su džiaugsmu.“ Nes „esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui ­ vieni kitų nariai“. Tad dalyvaukime Dievo misijoje su džiaugsmu ir malda, prisimindami, kad esame išgelbėti ne savo pačių nuopelnais, o tik Dievo malone, per tikėjimą, tik per Jėzų Kristų. Amen.