Verbų sekmadienį minime iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Tai vienas džiaugsmingiausių liudijimų apie Jėzų. Žmonės jį sutiko su džiaugsmu, giedojo: „Osana Dovydo Sūnui“. Jie mojavo jam palmių šakomis, jas klojo jam po kojomis, o kiti klojo savo drabužius. Jėzus įžengė, kaip išpranašavo pranašas Zacharijas: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio.“

Žmonės jį sutiko su džiaugsmu. Dauguma jų tikėjo, kad Jėzus įžengia į Jeruzalę išvaduoti tautą iš romėnų jungo ir atkurti Dovydo karalystę. Tačiau Jėzus nuolankiai parodo, kad jis neatėjo įkurti jo žemiškosios karalystės. Jis joja ne ant žirgo, kaip koks karvedys, o ant asilo – nešulinio gyvulio ir nuolankumo simbolio.

Jo įžengimas į Jeruzalę skelbia Dievo karalystės pradžią. Jis mums atvers vartus į ją Didįjį Penktadienį, kai taps Dievo Avinėliu, ant kurio bus uždėtos mūsų ir viso pasaulio nuodėmės. Miręs už mus jis paruoš kelią į Dievo karalystę – tą Apreiškimo knygoje aprašytą Naująją Jeruzalę, kuri bus išpuošta lyg nuotaka savo jaunikiui. Tada išsipildys žodžiai: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.“

Verbų sekmadienį Jėzus žengia paskutinius žingsnius Dievo numatytame mūsų išgelbėjimo plane. Jis įžengia į Jeruzalę, kad mirti ir už tuos, kurie dabar džiaugsmingai juo seka, o po penkių dienų šauks: „Nukryžiuok jį!“ Jis įžengia į Jeruzalę ne nuversti romėnų valdžią, o nugalėti  tris mūsų sielos priešus – nuodėmę, mirtį ir šėtoną.

Girdėta evangelija toliau kalba apie įvykius, lydėjusius Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Artėjo Neraugintos duonos šventė vadinama Velykomis. Tą dieną pagal Mozės įstatymą turėjo būti valgomas Velykų avinėlis, kuris žydams primindavo naktį, kai Dievas jų tautą išvedė iš Egipto nelaisvės. Šventė jau buvo arti, todėl į Jeruzalę suplūdo daugybė piligrimų. Daugumą jų buvo tie, kurie džiaugsmingai, su palmių šakomis rankose, sutiko Jėzų prie Jeruzalės vartų.

Didžiosios savaitės pradžioje kasdieną augo aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų neapykanta Jėzui. Jie būtų jį suėmę dar antradienį, kai jis pasakė palyginimą apie ūkininkus žudikus, kurie susimokė nužudyti vynuogyno savininko sūnų. Tautos vyresnieji bus tie, kurie pasmerks jį mirčiai – kaip tie ūkininkai nužudys tėvo sūnų ir išmes jį už vynuogyno. Tačiau jis tas kertinis akmuo, ant kurio, žydų Sinedriono atmesto, Dievas pastatys Bažnyčią, žemėje pasodins jo vynuogyną. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tada suprato, kad palyginimas jiems buvo taikomas, tačiau nedrįso jo suimti, nes bijojo minios. Jie nusprendė laukti tinkamos progos – suimti Jėzų, kai piligrimai grįš namo.

Staiga jie sulaukė jiems visiškai netikėtos pagalbos. Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu. Judas atvėrė širdį meilei pinigams ir, nepaisant jam skirtų Jėzaus įspėjimų, pasidavė godumo nuodėmei. Nuėjęs pas aukštuosius kunigus jis savanoriškai pasisiūlė Jėzų išduoti už atitinkamą piniginį atlygį. Šie apsidžiaugė ir pažadėjo užmokėti už išdavystę 30 sidabrinių – anų laikų vergo žūties kainą. Nuo tol Judas ieškojo progos, kaip išduoti Jėzų.

Ši evangelija mus moko vengti tarnystės Mamonai. Judas yra pavyzdys to, kas atsitinka su krikščionimi, kai pinigai tampa jo gyvenimo tikslu. Dievą jis iškeičia į Mamoną. „Nė vienas negali tarnauti dviem ponams“, – sako Jėzus. „Vieną jis mylės, o kito neapkęs. Neįmanoma tarnauti Dievui ir Mamonai.”

30 sidabrinių! Tokia buvo išdavystės kaina! Tai palyginti nedidelė suma, kuri buvo mokama žuvus pasamdytam vergui. Tokiu sidabrinių kiekiu Judas ir aukštieji kunigai įvertino Jėzaus gyvybę. tačiau tą valandą išsipildė dar viena ST pranašystė – pranašo Zacharijo žodžiai: „Ir paėmė trisdešimt sidabrinių ­ įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų ­ ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.“  Dievo Sūnus žinojo Judo suderėtą išdavystės pinigų kiekį, jog jis bus prilygintas vergo kainai. Apaštalas Paulius paaiškina Kristaus nusižeminantį pasiaukojimą iki tarno lygmens. „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, … apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą; … jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Juk Dievo Sūnus tam ir atėjo į žemę, kad numirti ant kryžiaus prakeiktojo mirtimi ir savo krauju išvaduoti žmogų iš nuodėmės vergijos.

Būdamas vienos prigimties su dangiškuoju Tėvu, Jėzus žinojo apie Judo sandorį, tačiau jis vis tiek pakvietė Iskarioto sūnų valgyti Velykų vakarienę. Mokiniai Jonas ir Petras įsigijo Velykų avinėlį, šventovėje kunigas apšlakstė jo krauju deginamųjų aukų aukurą. Velykų vakarienė buvo paruošta aukštutiniame kambaryje.

„Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.“ Tokie buvo pirmieji Jėzaus žodžiai paskutinės vakarienės metu. Jis daugiau jos nebevalgys su jais, „kol ji išsipildys Dievo karalystėje.“ Tada jis malda palaimino taurę, ir davė ją jiems pasidalinti: „Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė.“ Jis praneša, kad dabar šią taurę jis Dievo karalystėje su jo išgelbėta triumfuojančia Bažnyčia, kurią jis parves į amžinąją vakarienės šventę.

Paskutinį kartą švęsdamas Velykų vakarienę žemėje Jėzus įvykdė Senojo Testamento Mozės įstatymą. Po to nebereikės aukoti Velykų avinėlio, nes Kristus yra tas Velykų Avinėlis, kuris Didįjį Penktadienį ant savęs prisiims viso pasaulio nuodėmės ir su jomis bus paaukotas ant kryžiaus altoriaus. Paskutinės ST vakarienės metu jis Bažnyčiai įsteigia Naujojo Testamento vakarienę  – Altoriaus sakramentą, kuriame jis tikintiesiems perduos kryžiaus vaisius. Kai žmogus rašo testamentą, jame jis nurodo turtą, kurį palieka savo vaikams ir galbūt kitiems paveldėtojams. Kristus prieš mirtį praneša, kokį turtą jis mums perduoda jo krauju parašytu Naujuoju Testamentu.

Jiems bevalgant jis paėmė duonos, padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Eidamas nuo vieno prie kito mokinio jis kartojo šiuos duonos išdalijimo žodžius. Po to jis paėmė trečiąją Velykų vakarienės taurę, palaimino ją malda ir tarė: „Ši taurė yra Naujasis Testamentas mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“.

Dalindamas duoną ir taurę Jėzus praneša, kokį turtą palieka Bažnyčiai. Tai jo kūnas ir kraujas Altoriaus sakramento duonoje ir taurėje. Sakramento elementuose jis pažadėjo mus kiekvieną kartą aplankyti iš amžinybės. Jo metu jis mumyse užantspauduoja nuodėmių atleidimą ir apgaubia savo malone.

Paskutinės vakarienės metu Judas buvo apaštalų tarpe. Jis kantriai laukė tinkamiausio laiko, kada galėtų Jėzų išduoti. Jėzus žinojo jo ketinimus. Jis garsiai tarė: „Štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.“ Viešpats šiais žodžiais įspėja Judą, tačiau įsileidęs į širdį šėtoną jis nebekreipia į tai dėmesio. Tada Jėzus priduria: „Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“ Jėzus primins ir Petrui, kuris savo gyvybę buvo pasiruošęs paaukoti, kai neįvardintas mokinys jį išduos. „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų.“

Mes žinome Judo likimą. Po išdavystės jį kankino kaltės jausmas, nuo kurio jis negalėjo išsivaduoti. Jis netikėjo nuodėmių atleidimu, todėl pats užbaigė savo gyvenimą. Petras tris kartus Jėzaus išsigynė, tačiau jis atgailavo ir tikėjo nuodėmių atleidimu per Kristaus kraują.

Viduramžių Bažnyčia Judo pavyzdžiu parodydavo, kas atsitinka su žmogumi, kai jis atsiveria šėtono apgaulėms. XIV a. giesmininkas sukūrė giesmę apie Kristaus kančią, kurios vieną posmą paskyrė Judui („O du armer Judas“).

„O tu vargše Judai,
Ką tu padarei,
Kad tu savo Viešpatį
Taip baisiai išdavei.
Štai kodėl turi kentėti pragaro kančias,
Liuciferio samdinys liksi amžinas.
Kyrie eleison.“

Liuteronų Bažnyčia pradžioje irgi giedojo šią giesmę, tačiau 1538 m. Vitenbergo giesmyne šio posmo tekstas buvo truputį pakeistas („Ach wir armen Menschen“):

„O mes vargšai žmonės,
Ką mes padarėme,
Kristų, mūsų Viešpatį,
Dažnai pardavėme.
Pragare kentėtume amžinas kančias,
Jei ne jis – mūsų Viešpats ir Gelbėtojas.
Kyrie eleison.“

Viešpats mirė už mūsų visų kaltes ir už Judo nuodėmę. Perfrazuotas posmo tekstas pabrėžia beribės Jėzaus malonės galią. „Kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, – sako apaštalas Paulius, – kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“ Amen.